Ar vanduo, kurį geriame, tikrai yra energijos šaltinis?

 

 

Jonizuotas vanduo nuo paprasto skiriasi dviem parametrais: savo Ph ir oksidaciniu-redukciniu (redukso) potencialu (ORP). Ph jau visiems seniai žinomas, o redukso potencialas – naujas rodiklis. Prancūzų mokslininkas Louis Vincent (Lui Vincentas) dar prieš 50 m. rašė, jog pagal ORP bus galima spręsti apie visų produktų, vaistų poveikį žmogui. Oksidacijos-redukcijos potencialas apibūdina tirpalo pajėgumą atiduoti ar prisijungti elektronus. ORP reikšmės (mV) gali būti neigiamos arba teigiamos.

Reikia pažymėti, kad neutralių skysčių nėra. Net paprastas vanduo yra tirpalas: mes tik nusakome jį H₂O formule, bet jame yra šiek tiek ištirpusio chloro, druskų. Net 80 proc. kūdikio organizmo, 60 proc. pagyvenusio žmogaus organizmo susideda iš tokio tirpalo. Tai nėra paprastas tirpalas, tai rūgščių ir šarmų sąjunga.

Bet koks skystis turi savo ORP. Pvz., vanduo, alus, sultys. Mes ištyrėme Vilniaus vandentiekio vandenį ir nustatėme, kad jo ORP – plius 207. Kaip manote, ar tai gerai? Pamąstykime kartu. Žmogaus kraujo ORP yra minus 57. Įsivaizduokite, kad jūs geriate vandenį, kurio ORP yra plius 207. Kas vyksta? Organizmas, kaip žinia, yra uždara sistema, dirbanti tik tam tikrose ribose, viską reguliuojanti taip, kad tų ribų neperžengtų. Vadinasi, vandenį, kurį geriate iš krano, organizmas prisitaikys taip, kad jo parametrai nuo plius 207 taptų minus 57. Kaip jis tai padarys? Jis skirs tam daug vidinės energijos.

 

Visa sveikatinimo jonizuotu vandeniu metodika remiasi tuo, kad duotume organizmui būtent tai, kas atitinka jo vidinę terpę – tuos minus 57. Gavus tokio vandens organizmui nebereikia kovoti ir eikvoti energijos, ją jis gali nukreipti ten, kur iš tikrųjų reikia: ten, kur skauda, kur yra problemų. Todėl jonizuoto vandens pritaikymo galimybės yra labai plačios. Pvz., vartojant tokį vandenį normalizuojasi žmogaus kraujospūdis. Ir ne vaistų pagalba, o dėl to, kad jis turi laisvos vidinės energijos. Tai gamtos produktas, aktyvinantis organizmo gydomąsias galias, idealiai tinkamas vidinei organizmo terpei. Jam padedant galima įveikti net tokias ligas, kaip gastritas, kolitas, įvairūs uždegimai ir infekcijos, su jo pagalba praeina artrozė, gerai gydomas neurodermitas, palengvėja cukrinio diabeto eiga, pastebėtas pagerėjimas sergant Parkinsono liga ir t. t– tokių ligų per 70. Nustatyta, kad jonizuotas vanduo turi ir antikancerogeninį* poveikį, todėl gali būti taikomas ir vėžinių ligų profilaktikai.

Be to, tai puiki grožį puoselėjanti priemonė: juo prausiantis skaistėja, jaunėja oda, nustoja slinkti plaukai.

Toks beveik atitinkantis žmogaus vidinius parametrus vanduo kažkada buvo natūraliai randamas gamtoje, kol, deja, neperėjo per vamzdynus, nebuvo chloruotas ir netapo tuo nelemtu „plius 207“.

 

 

Diabetikams skiriamas jonizuotas vanduo turi būti papildytas mikroelementais, nes gydant diabetą jie yra būtini. Kas vyksta sergančiam diabetu žmogui geriant jonizuotą vandenį? Ogi sumažėja cukraus kiekis kraujyje, nebe tokie pastebimi tampa cukraus kitimo šuoliai, kai pvz., ryte labai žemi cukraus parodymai vakare smarkiai padidėja. Toks šokinėjimas labai kenkia kraujagyslėms, visam organizmui, tai yra stresinė būklė. Žodžiu, geriant tokį vandenį susilygina vidutinis cukraus kiekis. Kitas svarbus diabeto kontrolės žymuo – glikozilintas hemoglobinas (HbAlc), kuris rodo, kaip diabetas buvo gydytas paskutinius 3 mėnesius, kokia ligonio būklė. Su jonizuoto vandens pagalba šį rodiklį galima pastebimai sumažinti 1–2%, o tai yra labai geri skaičiai. Be to, ligonis gali vartoti mažiau insulino (40–50%). Mūsų klinikoje pastebėti tokie rezultatai: pavartojus šarminį vandenį 4–6 savaites, poreikis insulino injekcijoms sumažėjo iki 70%, gliukozės kiekis kraujyje sumažėjo iki 30%. Net ir nustojus vartoti šarminį vandenį, šie rodikliai dar mažėjo 4–5 mėn. Šiuos duomenis patvirtina ir Japonijos mokslininkų tyrimai.

 

 

98% gyventojų organizmo terpės yra rūgštinė. Kraujo Ph svyruoja nuo 7,35 iki 7,45 (tai reiškia 7 – neutrali, žemiau 7 – rūgštinė, per 7 – šarminė terpė). Vadinasi, kraujo Ph yra silpnai šarminis. Taigi viskas, kas patenka į organizmą su homeostazės pagalba, t. y. kai sistema palaiko savo būseną pastovią, būna paverčiama į tas normas – kraujo Ph. Civilizacija, konservantai ir kiti dalykai lėmė, kad 80% mūsų gaunamo maisto sukelia rūgštis. Jie nėra rūgštaus skonio, bet patekę į organizmą sukuria rūgštinę terpę. Deja, tai beveik visi kasdien valgomi produktai: visų rūšių mėsa, sūris, kiaušiniai, košės. Lieka švieži vaisiai ir daržovės, bulvės, sojos, pienas. Todėl palaikyti rūgščių ir šarmų balansą organizme žmogui tampa vis sunkiau. Pvz., išgėrus stiklinę kokakolos reikėtų išgerti kibirą paprasto vandens (25 l), kad organizmo rūgštinė terpė priartėtų prie leistinų 7. Svarbu paminėti, kad ir tas „plius 207“ vanduo, palyginti su žmogaus krauju, jau yra rūgštinė medžiaga, kuri, patekusi į kraują, sudaro sąlygas formuotis laisviesiems radikalams – oksidatoriams. O jonizuotas vanduo, kurio ORP – minus 50, minus 100, yra antioksidantas, kaip ir vitaminas C (jo ORP – minus 20). Įdomumo dėlei pasakysiu, kad acto ORP – plius 300, nuo jo beveik nedaug teatsilieka kokakola. Geriausia gerti žaliąją ar juodąją arbatą, natūralias sultis. Pagerinti gėrimo redukso potencialą galima jame ištirpinus vitamino C. Tačiau tai yra organinis produktas, jame yra ir kitų elementų, kurie gali nepalankiai veikti inkstus, akis, todėl neribotais kiekiais vartoti nerekomenduojama. O jonizuotą šarminį vandenį galima gerti kiek nori, nes tai – tik vanduo.

Be abejo, galima manyti, kad šaltinio vanduo yra geriau nei vanduo iš vandentiekio, bet tai taip pat ne panacėja. Reikėtų patikrinti, ar šaltinio vandenyje nėra sunkiųjų metalų, nes gali būti užterštas pats dirvožemis.

 

 

 

*Ph (vandenilio potencialas) – vandenilio jonų koncentracijos tirpale matas, parodantis tirpalo rūgštingumą ar šarmingumą

*Antioksidantai – rūgštingumą reguliuojančios izoliuojančios medžiagos, tai medžiagos, kurios nukenksmina laisvuosius radikalus, saugo organizmą nuo ardomojo oksidacinio streso poveikio. Antioksidantai veikia priešingai nei laisvieji radikalai. Jie aktyvina imuninę sistemą, stiprina ląsteles, palaiko jų gyvybingumą. Tyrimais nustatyta, kad tie žmonės, kurių kraujyje antioksidantų kiekis yra sumažėjęs, dažniau serga uždegiminėmis ligomis, miokardo infarktu, smegenų insultu bei vėžiu.

*Laisvieji radikalai – dar vadinami oksidatoriais – yra molekulių dalys (pvz., deguonies), kurios susidaro organizme ir dėl išorinio kenksmingų medžiagų poveikio, pvz., nikotino, oro teršalų ar sunkiųjų metalų, tampa labai aktyvios. Tai reiškia, kad jos nuolat ieško kitų cheminių medžiagų, su kuriomis galėtų sudaryti junginius. Tokiu būdu laisvieji radikalai gali pakenkti odos kolagenui, ląstelių membranai ar lipidiniam odos sluoksniui.

Įprastomis sąlygomis kūno ląstelės apsaugotos nuo šių agresorių aktyvių molekulių junginių – antioksidantų. Jei šių medžiagų organizme pritrūksta arba padaugėja laisvųjų radikalų, ląstelės suardomos, o tos, kurios išgyvena, nebegeba pakankamai greitai regeneruoti ir pirma laiko sensta. Šis procesas labai gerai pastebimas odoje: dėl pagreitinto odos senėjimo anksti atsiranda raukšlių, oda tampa suglebusi ir pavargusi.

*Kancerogeninė medžiaga – medžiaga, kuri organizme sukelia ar paskatina vėžinių auglių vystymąsi. DDT, benzenas, keponas, EDB, asbestas ir kai kurie naftos perdirbimo produktai yra gerai žinomi kancerogenai. Jau apie 1930 m. nustatyta, kad industriniai ir tabako dūmai yra daugybės kancerogeninių medžiagų – benzpireno, specifinių tabako nitrozaminų – šaltinis. Vinilo chloridas taip pat yra kancerogenas. Kancerogeninį poveikį turi ir spinduliuotės: UV spinduliuotė, anglies tetrachloridas.