Šokite į sveikatą!

Teksto dydis:

Šokite į sveikatą!

2017.11.10 10:00

Ar bent retkarčiais jums neatrodo, kad gyvename pašėlusiame, bepročiame pasaulyje, kur galima prarasti pačiam save? Prieš pusšimtį metų čiliečių psichologas surado priešnuodį nuo šio nesveiko pojūčio – gyvenimo šokį (Biodanza).

Pradžioje šis šokis buvo taikomas tik psichiatrinių įstaigų pacientams gydyti, tačiau mūsų laikais tai pasidarė plačiai prieinamas metodas visame pasaulyje. Kuo gi paremta šio šokio sėkmė?

Sukurtas XX amžiaus septintąjį dešimtmetį, siekiant padėti žmonėms iš naujo rasti kontaktą su savo aistra, gyvybingumu ir geidulingumu, Biodanza metodas vienija šokį ir muziką, kurie kruopščiai parenkami pagal ritmines savybes, kad išvaduotų tą išraiškos jėgą, kurią paprastai laikome giliai savyje.

Virsmas iš „psichošokio“ gyvenimo šokiu

Čilės klinikinis psichologas ir antropologas Rolandas Toras Araneda (1924–2010) sistemą Biodanza sukūrė XX amžiaus septintąjį dešimtmetį, bet idėja ieškoti būdo, kaip padėti žmonijai judėti pirmyn, jam kilo jau Antrojo pasaulinio karo metu, kai psichologą užvaldė pojūtis, jog visi gyveną mirties civilizacijoje. „Kuris laikas maniau, kad šis civilizacijos išprotėjimas galėtų būti biologinis. Bandžiau išsiaiškinti, ar žmogaus mechanizme nėra ko nors tokio, kas tai sukelia“, – R. Toras prisiminė per interviu 1996 metais.

Būdamas medicinos profesorius Čilės Medicinos antropologijos centre, R. Toras pradėjo dirbti su psichiškai nesveikais pacientais šalies psichiatrinėse ligoninėse, tirdamas tapybos, muzikos, šokių ir bendravimo poveikį šiems pacientams. Kartą jis surengė psichiatrinėje ligoninėje pacientų šokių vakarėlį ir pastebėjo didžiulius pokyčius jų elgesyje bei sveikatos būklėje, ypač kai jie šokdavo. „Kažkas pasistūmėjo pasąmonės lygmenyje. Nusprendžiau eksperimentuoti toliau. Įdiegiau reguliarius šokius, lydimus muzikos, pakviečiau taip pat gydytojus ir medicinos slaugytojas. Mačiau neįtikėtinus pokyčius“, – pasakojo R. Toras.

Greitai pasklido kalbos apie R. Toro metodo pasiekimus, ir 1970 metais Čilės Katalikų universitetas pakvietė R. Torą sukurti savo „psichošokio“, kaip jis tai tada vadino, programos kursą studentams. Prasidėjo darbas rengiant naujus kontakto ir komunikacijų pratimus bei naujus šokio judesius, be to, buvo kruopščiai dokumentuojama, kokį neuropsichologinį efektą šie pratimai daro pacientams su skirtingomis klinikinėmis būklėmis. R. Toro metodo teorinis modelis buvo sukurtas per ilgų metų darbą su psichiškai sergančiais pacientais, tačiau vėliau tai leido autoriui dirbti vis platesniu diapazonu – su visa visuomene. Taigi, gimė Biodanza (šis naujažodis sudarytas iš graikų kalbos bio – „gyvenimas“ ir ispanų danza – „šokis“) – gyvenimo šokis, arba biošokis.

Mūsų dienomis daugiau nei 50-yje pasaulio šalių veikia per 300 biošokio mokyklų; jis yra ypač populiarus Pietų Amerikoje ir Europoje.

R. Toras buvo visapusiška ir kūrybinga asmenybė, ne tik mokslininkas, bet ir menininkas. Jis buvo kelių psichoterapijos knygų ir eilėraščių rinkinių autorius, taip pat tapytojas ir keliautojas. Gyvenimo pabaigoje R. Toras buvo nominuotas Nobelio taikos premijai už tai, kad ilgus metus visame pasaulyje dirbo Biodanza metodu. Jis pats vesdavo aukšto lygio biošokio mokymus ir šokdavo iki pat paskutinės savaitės prieš savo mirtį (mirė sulaukęs 85 metų).

Tai nėra tik šokis

Prof. R. Toras sakydavo, kad biošokis – tai kai kas daugiau nei fizinė terapija, savęs ugdymo sistema, kūrybinis pratimas ar dvasinė praktika. „Šis šokis kreipiasi į žmogaus esmę kaip visumą. Jis neskaido žmogaus į fragmentus. Biodanza teikia daug terapinių efektų, bet jie nėra šio metodo tikslas. Biodanza pagrindas – mokymasis iš naujo mylėti. Šie pratimai veda mus į tikrą suartėjimą su kitais žmonėmis“, – aiškino biošokio steigėjas.

Biošokio metodo teorinio modelio pagrindas yra supratimas apie gyvųjų sistemų (biologinės, psichologinės, socialinės) savireguliaciją. Žmogaus psichofiziologinių sistemų susijungimas į visumą ir gydymas skatinami šokiu, ritmu, autentiškais judesiais, bendravimo pratimais, muzika ir savitarpio sąveika grupėje. Grupė, kaip saugi ir palaikanti erdvė, leidžia kiekvienam lavinti gebėjimą būti laisvam savo judesiais ir pojūčiais, taip pat empatiškai pajausti kitų išraiškas.

Kodėl taikomas kaip tik šokis? R. Toro nuomone, šokis yra judesys, kylantis žmogaus esybės giliausiuose ir mažiausiai ištirtuose kloduose; tai gyvybės judesys, biologinis ritmas, širdies ritmas, kvėpavimas, impulsas bendrauti, suartėti. Tuo pat metu jis pabrėždavo, kad biošokis yra visai kas kita nei paprastas šokimas ar kiti šokių terapijos būdai. Nei baletas, nei pramoginiai ar disko šokiai nėra orientuoti į vidinį savęs pakeitimą, o nuo kitų šokių terapijų Biodanza labiausiai skiriasi tuo, kad padeda bendrauti su žmonėmis, gilinti artumą su jais. Be to, gyvenimo šokio metodas pripažįsta ir skausmingus išgyvenimus, tačiau pratimai niekada nebūna fokusuoti į juos.

Rolando Toro vizija buvo: sukurti sistemą, kuri žmonėms – masiniu lygmeniu (kaip jis sakydavo: „tegul šoka visa planeta“) – leistų iš naujo atgimti mūsų pirminiam ryšiui su savo gentimi kaip biologine visuma, o tai atgaivintų požiūrį, kad visi esame svarbūs, visi esame sujungti, kad ląstelės dirba tobuloje harmonijoje ir kiekviename iš mūsų, ir tarp mūsų, ir su pasauliu. Taip Biodanza tapo būdu, kaip pajausti viską, kas pasaulyje gražu ir nuostabu.

Daugiau straipsnių skaitykite www.kgtn.lt

Komentuoti