Linksmi faktai apie bučinius

Teksto dydis:

Linksmi faktai apie bučinius

Angliškas žodis „kiss“ yra kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio „cyssan“, kuris savo ruožtu kilo iš senovės germanų „kussijanan“ arba „kuss“. Šis žodis veikiausiai atsirado pagal garsą, kuris sklinda garsiai bučiuojantis.

  • Moteris Kinijoje dalinai prarado klausą, kai, kaip teigia, dėl draugo aistringo bučinio plyšo jos ausies būgnelis. Matyt, bučinys sumažino slėgį burnoje ir sukėlė trūkį.
  • Bučinių mokslas vadinamas filematoloija.
  • Įžeidžiamas posakis „pabučiuok man į užpakalį“ (angl. „kiss my ass“) atsirado dar 1705 m.
  • Lūpos yra šimtą kartų jautresnės nei pirštų galiukai. Net genitalijos nėra tokios jautrios.
  • Apie du trečdaliai žmonių bučiuodamiesi palenkia galvą į dešinę. Kai kurių mokslininkų manymu, toks polinkis atsiranda dar gimdoje.
  • 2005 metų liepos penktą-šeštą dienomis pora Londone bučiavosi 31 valandas, 30 minučių ir 30 sekundžių. Tai ilgiausias kada nors užfiksuotas bučinys.
  • Svarbiausias raumuo bučiuojantis yra orbicularis oris, taip pat žinomas kaip bučiavimosi raumuo.
  • Prancūziško bučinio metu dirba visi trisdešimt keturi veido raumenys, paprasto – vos du.
  • Tiek vyrų, tiek moterų lūpos primena moteriškas lytines lūpas.
  • Terminas „prancūziškas bučinys“ anglų kalboje pasirodė apie 1923-tuosius metus kaip užgauli užuomina prancūzų kultūros atžvilgiu. Buvo manoma, kad prancūzai apsėsti minčių apie seksą. Prancūzijoje tai vadinama bučiniu su liežuviu arba sielų bučiniu, nes, jei bučiuojamasi teisingai, susilieja dvi sielos. Keliose senovinėse kultūrose manyta, kad bučinys burna į burną sulieja dviejų mylimųjų sielas.
  • Keturiuose Vedų sanskrito tekstuose (1500 m. pr. m. e.) randamas pirmasis bučinio paminėjimas rašytiniame šaltinyje.
  • Romėnai sukūrė tris bučinio kategorijas: Osculum, arba bučinys į skruostą; Basium, arba bučinys į lūpas; ir Savolium, gilus bučinys.
  • Aistringo bučinio metu per minutę sudeginama 6,4 kalorijos. „Hershey‘s Kiss“ saldainyje yra 26 kalorijos, kurioms sudeginti reikia penkių minučių ėjimo arba keturių minučių bučiavimosi.
  • Moterims įmanoma bučiuojantis pasiekti orgazmą.
  • Mechaniškai kalbant, bučiavimas yra kone identiškas žindymui. Kai kurie mokslininkai daro prielaidą, kad tai, kaip žmogus bučiuojasi, gali parodyti, ar jis kūdikystėje buvo maitinamas krūtimi, ar iš buteliuko.
  • Mokslininkų manymu, bučiavimasis gali būti būdas pasikeisti kūno druskomis ar riebalais, kuris formuoja santykius, kaip kad kai kurių paukščių. Poravimosi metu kai kurie paukščiai lesa maistą, tuomet „sumaitina“ jį partneriui. Jei paukščio riebalų liaukos pašalintos, taigi nėra riebalų, jo partneris jį palieka.
  • Bučiavimasis sveika dantims. Bučinio laukimas padidina seilių kiekį burnoje taip apsaugodamas dantis nuo ėduonies.
  • Viduramžių manuskripte japonai vyrai perspėjami nebučiuoti moters orgazmo metu, nes moteris gali netyčia nukąsti savo partnerio liežuvį.
  • Kama Sutra išskiria daugiau nei trisdešimt tipų bučinių, tokių kaip „liežuvių kova“.
  • Pasak vieno tyrimo, daugelis vyrų yra išrankesni moterims, su kuriomis bučiuojasi, nei toms, su kuriomis mylisi; tai reikštų, kad bučiavimasis yra arčiau meilės nei lytinis aktas.
  • Bučinys galėjo atsirasti, kai moterys atjunkymo metu burna sumaitindavo sukramtytą kietą maistą kūdikiui. Kita teorija teigia, kad bučiavimasis kilo iš būsimų partnerių feromonų apuostymo biologinio suderinamumo tikslais.
  • Mokslininkai nėra tikri, ar bučiavimasis – instinktyvus, ar išmoktas elgesys. Kai kuriuose Afrikos ir Azijos kultūrose bučiavimasis nėra praktikuojamas.
  • Paprastosios šimpanzės bučiuojasi pravėrusios burną, bet be liežuvių. Mažosios šimpanzės, protingiausios iš primatų, bučiuojasi su liežuviais.
  • Raupsuotųjų bučiavimas tapo madingas tarp Viduramžių asketų ir religingos aukštuomenės dvyliktajame ir tryliktajame amžiuje. Tai buvo laikoma nusižeminimo ženklu.
  • Viduramžiais buvo tikima, kad raganų sielos inicijuojamos velnio tarnystėn per seriją bučinių, tarp jų – ir bučiuojant velnio užpakalį. Tai popiežiaus pėdos bučiavimo parodija.
  • Plinijus teigia, kad pabučiavus asilo šnervę galima išsigydyti įprastą peršalimą.
  • Bučinys santuokos ceremonijos pabaigoje kilęs iš senovės Romos tradicijos, kur bučiniu būdavo žymimas kontraktas.
  • Pirmasis bučinys ekrane buvo nufilmuotas „Edison Company“ 1896 metais. Pavadintas “The May Irwin-Jon C. Rice Kiss”, filmas truko trisdešimt sekundžių. Jame buvo rodomas vyro ir moters bučinys iš arti.
  • Pirmasis bučinys tarp dviejų tos pačios lyties atstovų kine - Cecil B. DeMille „Manslaughter“ (1922).
  • Pagal Hays kodą (1930-1968 m.) žmonės, besibučiuojantys amerikiečių filmuose, negalėjo būti horizontalioje padėtyje; bent vienas turėjo sėdėti ar stovėti, o ne gulėti. Be to, visos ekrano sutuoktinių poros miegojo dviejose viengulėse lovose... ir jei bučiuotis reikėdavo ant vienos iš šių lovų, bent vieno sutuoktinių kojos turėjo būti ant grindų.
  • Balsavimuose Ingrid Bergman ir Cary Granto bučinys 1946 metų filme „Notorious“ pripažįstamas kaip vienas seksualiausių kino istorijoje. Kadangi Hays kode leidžiama ekrane bučinius rodyti vos kelias sekundes, Alfredas Hitchcockas sumanė, kad Bergman ir Grantas dar kartą trumpai pasibučiuoja, kai Grantas atsako į telefono skambutį. Atrodo, kad bučinys vis tęsiasi ir tęsiasi, bet jis iš tikro ne ilgesnis nei kelios sekundės.
  • Filmas, kuriame daugiausia bučinių – „Don Juan“ (1926), kuriame Johnas Barrymore ir Mary Astor padovanoja vienas kitam 127 bučinius. Filmas su ilgiausiu bučiniu - Andy Warholo „Kiss“ (1963). Pirmasis Holivudo prancūziškas bučinys nufilmuotas juostoje „Splendor in the Grass“ su Natalie Wood ir Warrenu Beatty (1961).
  • Ankstyvieji krikščionys bučiavo vienas kitą ypatingoje aplinkoje, kuria išsiskyrė iš kitų nekrikščionių. Ritualinis krikščionių bučinys arba „taikos bučinys“ buvo naudojamas maldos, Eucharistijos, krikšto, įšventinimo metu, taip pat sveikinant, laidotuvių metu, priimant vienuolystės įžadus.
  • Bučinys turėjo svarbų vaidmenį senovės graikų-romėnų kultūroje. Tai buvo pagarbos, padėkos, sutarimo ženklas, taip pat žymėjo priklausymą. Bučiniais apsikeisdavo tos pačios grupės žmonės, politiniai lyderiai, mokytojai, kunigai. Judo bučinys išduodant Kristų iškreipė bučinio prasmę šiame ankstyvajame krikščioniškame kontekste.
  • Nors daugeliui vyrų ir moterų tai atrodo vaikiška, tačiau daugiau nei 95% jų patinka kartais pasitrinti nosimis bučiuojantis. Kartais Vakarų kultūroje vadinama „eskimo bučiniu“, ši bučinio forma kilusi iš tradicinio inuitų pasisveikinimo, vadinamo „kunik“.
  • 1929 metais antropologas Bronislawas Malinowski, lankydamasis Trobriandų salose, stebėjo vietinių seksualinius papročius. Jis nustatė, kad po kelių čiulpimo ir kandimo fazių, savotiškos prancūziško bučinio variacijos, seka vienas kito blakstienų nukramtymas. Pietų Ramiojo vandenyno salose trumpos blakstienos yra prestižo simbolis.
  • Tarp ligų, kurios gali būti perduodamos per bučinius, yra mononukleozė („bučiavimosi liga“) ir herpesas. Užsikrėtimas ŽIV yra mažai tikėtinas, nors viena moteris 1997 metais buvo užsikrėtusi tokiu būdu, kai tiek ji, tiek infekuotasis vyras sirgo dantenų ligomis. Tikėtina, kad užkrėtimas įvyko per vyro kraują, ne jo seiles.
  • Žymiosios Rodeno skulptūros „Bučinys“ pirminis pavadinimas „Francesca da Rimini“. Joje vaizduojama tryliktojo amžiaus moteris iš Dantės „Pragaro“, kuri įsimyli vyro jaunesnį brolį Paolo. Iš tikro jų lūpos net nesusiliečia – tai užuomina apie galutinę jų pražūtį.
  • Gyvybės bučinys (Dievo įkvėpimas) ir mirties bučinys (Judo bučinys) yra garsūs literatūriniai ir meniniai simboliai. Šešioliktojo amžiaus autoriai itin dažnai juos naudojo kaip seksualines metaforas.
  • Kunilingas yra bučinio tipas, kai burna ar liežuviu stimuliuojami išoriniai moters lytiniai organai. Pats žodis kilęs iš lotynų cunnus (vagina) ir lingua (liežuvis) arba lingere (laižyti).
  • Burnoje knibžda bakterijų. Dviem žmonėms bučiuojantis, jie pasikeičia nuo dešimties milijonų iki milijardo bakterijų.
  • „X“ laiško pabaigoje žymi lūpų kontaktą bučinio metu.

Komentuoti