Mokomės sėdėti. Dinamiškai

Teksto dydis:

Mokomės sėdėti. Dinamiškai

2017.08.02 08:00

Mokomės sėdėti. Dinamiškai

Žmogaus kūnas sukurtas judėti. Jame yra daugiau nei 640 skirtingų raumenų, 206 kaulai ir 360 sąnarių, o visa tai kartu garantuoja nesuskaičiuojamai daug judesių galimybių. Vis dažniau pripažįstama, kad lėtines ligas dažniausiai sukelia kaip tik judesių trūkumas, nes gerai kraujo cirkuliacijai, hormonų sekrecijai ir daugybei kitų funkcijų, kurios nulemia sveikatą, būtinas dažnas raumenų aktyvumas. Ilgas sėdėjimas kelia grėsmę sveikatai, be to, nepriklausomai nuo fizinio aktyvumo. Kitaip tariant, net tiems asmenims, kurie sportuoja, ilgalaikis sėdėjimas neigiamai veikia sveikatos būklę. Tokius žmones net imta vadinti „aktyviais sėdėtojais ant sofos“.

Ilgas valandas trunkantis stovėjimas su ribotomis galimybėmis judėti, pavyzdžiui, darbo vietoje, kūnui taip pat kelia neigiamą stresą, taigi, irgi turi nepageidaujamų pasekmių. Supraskite teisingai, bėda yra ne pačioje pozoje – sėdimoje ar stovimoje, bet problemą sudaro judesių trūkumas ir jų vienpusiškumas. Tai tikri piktadariai.

Beje, mums itin svarbus raumenų aktyvumas (ir tada, kai sėdime) vyksta ne tik raumenų lygiu. Kaip tik smegenys su šimtais milijardų neuronų, tūkstančiais milijardų glijos ląstelių ir neuronų ryšių garantuoja ir atlieka visus judesius. Ir kaip tik smegenų budrumas daugiausia sąlygoja raumenų aktyvumo lygį, o plačiau pažiūrėjus – ir mūsų sveikatą bei gerą savijautą.

Per vieną bandymą, atliktą 2010 metais, senyvo amžiaus pelės, kurios nebesugebėjo orientuotis labirinte (tačiau vis dar stengdavosi pasiekti maistą, esantį jo gale) ir buvo per silpnos bėgti rate, gaudavo prizų, kai tik per klausos stimuliaciją pažindavo specifinius pokyčius.

Pagrindinis dėmesys stimuliuojant klausą buvo kreipiamas į smegenų aktyvumą, fiksuojant smegenų diferenciaciją (tai svarbiausia sveikų smegenų funkcija), o ne į bandymus pasiekti, kad pelės darbuotųsi raumenimis stiprindamos juos. Po mėnesio, stimuliuojant smegenų diferenciaciją, pelėms beveik visiškai išnyko visi fiziniai ir pažintiniai sutrikimai.

Iš šio tyrimo galima daryti išvadą, kad ne pats sėdėjimas kaip toks kenkia raumenų aktyvumui ir sveikatai. Kaip tik smegenų veiklos pasyvumas sukelia raumenų pasyvumą, savo ruožtu šis – neigiamus pokyčius, kurie susiję su metabolizmu, fizine būkle ir pažintinėmis funkcijomis. Kai tik asmuo ilgam laikui įsitaiso į nejudrią pozą, smegenys taip pat eina ilsėtis. Taip būna, pavyzdžiui, sėdint prie kompiuterio, spoksant į ekraną ir dirbant klaviatūra. Visas likęs kūnas tarsi išnyksta iš smegenų kontrolės, taigi, kai judiname rankas ir pirštus, visas likęs kūnas nustoja dalyvavęs šiuose judesiuose.

Kitas piktadarys, skatinantis smegenų pasyvumą ir mažinantis raumenų aktyvumą, yra poza, kurią būname priversti užimti dėl kėdžių. Neretai kėdės sėdimos dalies priekinė pusė būna aukštesnė už galinę, todėl susidaro nuožulnumas, verčiantis mus lenktis atgal, o tai skatina susikūprinimą ir neleidžia dirbti nugaros bei dubens raumenims. Žmogui susiformuoja įprotis atsiremti į atlošą, o tai siunčia smegenims signalą, kad jis nesiruošia daug judėti, ir smegenys liaujasi aktyvinusios raumenis didžiojoje kūno dalyje.

Prieš keletą metų mane pakvietė dirbti su pasaulinio lygio orkestru. Atkreipiau dėmesį į tai, kad muzikų kėdžių pagrindai buvo labai nuožulnūs, todėl daugelis iš jų grodami atsilošdavo. Jų rankos judėjo, o likęs kūnas – ne. Kai užsiminiau apie tai direktoriui, sužinojau, kad kėdės ką tik nupirktos. Pasiūliau jas grąžinti ir įsigyti kitas – tokias, kurių sėdynė būtų lygiagreti su grindimis. Jie taip ir padarė.

Be to, sužinojau dirigento poziciją – jis nemėgo, kai muzikai grodami supdavosi kėdėse ar judėdavo visu kūnu. Tai pamatęs, jis darydavo pastabas, o muzikai paklusdavo. Dirigentas neturėjo supratimo, kad, grojant muzikos instrumentu, turėtų judėti ne tik atlikėjų rankos, plaštakos ir pirštai. Atliekant bet kokį veiksmą, smegenys turėtų aprėpti ir įtraukti į jį visą kūną. Dažnai skausmą ir diskomfortą, kokį žmonės patiria sėdėdami (pavyzdžiui, kaip šie muzikai), kelia diferenciacijos trūkumas ir per silpnas kūno suaktyvinimas smegenyse.

Kai tik atlikėjai išmoko į grojimą įtraukti nugarą, dubenį, krūtinės ląstą, kojas, pėdas ir galvą, skausmas išnyko, o groti pasidarė lengviau ir patogiau. Be to, patobulėjo ir pats muzikos atlikimas.

Kad sėdėjimas būtų sveikas, jis turi būti dinamiškas. Bet kokios veiklos metu smegenys turi išlikti budrios ir valdyti visą kūną. Nekalbame apie aktyvius judesius ar stiebimąsi, bet apie vadinamojo „kūno žemėlapio“ suaktyvinimą smegenyse. Tai skatina nuolatinio buvimo jausmą ir geresnę savijautą.

Trys NeuroMovement pratimų ciklai, kurie įtraukti į šį straipsnį, stimuliuoja geresnę diferenciaciją ir platesnį kūno įjungimą į judesius. Pratimus galite daryti darbe ar namie, prie rašomojo stalo ar bet kur kitur. Pirmą pratimų ciklą reikia atlikti stovint, o antrą ir trečią – sėdint.

Judėkite atsargiai ir lėtai, nenaudokite jėgos, neišeikite už savo komforto zonos ribų ir – tai labai svarbu! – atkreipkite dėmesį į tai, ką jaučiate, – sąmoningumas padeda pažadinti smegenis ir sustiprina laisvės bei lengvumo pojūtį. Tai reiškia mažiau skausmo ir diskomforto, užtat daugiau geros savijautos – ir fizinės, ir psichinės. 

Komentuoti