Senatvė - nuostabaus lėtumo, ramybės, kantrybės, gebėjimo atleisti, mokėjimo palaukti, davimo nieko neprašant ir gebėjimo džiaugtis akimirka metas

Teksto dydis:

Senatvė - nuostabaus lėtumo, ramybės, kantrybės, gebėjimo atleisti, mokėjimo palaukti, davimo nieko neprašant ir gebėjimo džiaugtis akimirka metas

2013.06.04 14:03

Sakoma, kad dviejų dalykų – mirties ir mokesčių - neįmanoma išvengti. Tad ko tuomet jaudintis dėl to, ko negali pakeisti? Kita vertus, mintis kad visuomet rasis jaunesnių, gyvensiančių ilgiau, daugumai neduoda ramybės. O senatvė tarsi baubas persekioja ne tik nakties košmaruose, bet ir dienomis, kai kiekvienąkart pažvelgęs į veidrodį susiduri su realybe.

Apie mirties baimę, požiūrį į senatvę bei natūralius gyvenimo procesus kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos mokslų daktare Aiste Pranckevičiene. 

Kas yra senatvė?

Šis klausimas sudėtingesnis nei atrodo. Jei atsimintume savo vaikystę, neretai 25 ar 30 metų atrodė kaip visiška senatvė, o dažnas šešiasdešimtmetis jaučiasi pakankamai jaunas. Moksle dažniausiai senatvės kriterijus yra 65 ir vyresnis amžius. Šis skirstymas yra labiau susijęs su socialiniais (pensija), o ne su fiziniais ar psichologiniais pokyčiais. Gerontologijoje senatvė yra skirstoma į tris etapus: ankstyvoji senatvė (65-74m.), vidurinioji senatvė (75-84) ir vėlyvoji senatvė (85 ir daugiau metų). Šie trys laikotarpiai labai skiriasi sveikata ir aktyvumu. Senatvė pirmiausia yra susijusi su tam tikrais biologiniais pokyčiais. Dažnai blogėja jutimų aštrumas: silpsta rega, klausa, skonio pojūtis, dažnai atsiranda įvairių neurologinių problemų. Socialiniame lygmenyje dažnai patiriamas besikeičiantis socialinis statusas, išeinama į pensiją, mažėja aktyvumas. Psichologiniame lygmenyje dauguma senų žmonių susiduria su artimų žmonių praradimais – miršta sutuoktiniai, draugai, siaurėja socialinių kontaktų ratas, taigi gyvenimas tarsi po truputėlį traukiasi.

Kodėl yra nemažai žmonių bijančių senatvės?

Turbūt svarbiausia priežastis, skatinanti bijoti senatvės, yra ta, kad senatvė neišvengiamai primena apie gyvenimo pabaigą. Žmonės bijo mirties. Kad ir kokia sveika ar aktyvi būtų senatvė, ji vis tiek yra paskutinis etapas, skiriantis mus nuo nebūties. Tai laikas, kai tarsi nebelieka gyvenimo užnugario. Man labai įstrigo vienos moters pasidalinimas savo mintimis palaidojus tėvus. Ji teigė, kad baisiausia, jog staiga supranti, kad tu esi vyriausias savo giminėje, kad jau tebeturi tėvų, kurie galėtų tavimi pasirūpinti, kad dabar tu esi pirmas eilėje. Šis gyvenimo tėkmės pajutimas ir pabaigos artumas gąsdina.

Kita priežastis, mano požiūriu, yra susijusi su šiuolaikine kultūra. Šiandien kaip niekad vertinama jaunystė, grožis, energija. Gyvename laikotarpiu, kai sėkmė priklauso nuo gebėjimo keistis ir mokytis naujų dalykų. Kai jaunas žmogus paburba, kad vyresnieji turėtų užleisti vietą jaunesniems ir aktyvesniems, pasąmonėje visgi lieka jausmas, kad kažkada tą vietą taip pat turėsi užleisti. Taigi senatvė primena apie iškritimą iš gyvenimo žaidimo, o tai siejasi su nereikalingumo ir beprasmybės jausmais. Žmogui nepaprastai svarbu būti reikalingu, todėl senatvė tam tikra prasme prilyginama socialinei mirčiai. Visgi, kuo natūraliau žmogus žiūri į gyvenimo pokyčius, tuo lengviau jam įžvelgti prasmę ir atrasti savo vaidmenį  šiame paskutiniame gyvenimo etape.

Ar reikia bijoti to, kas neišvengiama?

Šis klausimas sudėtingas. Bijoti nereikia, bet greičiausiai visiškai atsikratyti senatvės baimės nepavyks. Senatvė primena apie mirtį, o mirties baimė yra neatsiejama žmogaus būties dalis. Net ir jo šventenybė Dalai Lama paklaustas, ar bijo mirties, atsako „taip“. Svarbesnis klausimas, koks yra mūsų santykis su neišvengiamu gyvenimo baigtinumu. Paniškai bijoti senatvės tikrai neverta. Tačiau lengvas nerimas, kuris mus apima galvojant apie bėgantį laiką, gali skatinti gyventi vertingiau, prasmingiau, sąžiningiau ir atsakingiau, pirmiausia prieš save patį. Taigi nerimas gali padėti gyventi kokybiškai ir į senatvę įžengti brandžiai ir be apgailestavimų.

Iš kitos pusės, žmogui yra natūralu bijoti to, ko jis nepažįsta. Žmonės iš principo nerimauja dėl daugelio gyvenimo pokyčių: pradinukas nerimauja, kaip jam seksis mokykloje, o tuomet pradeda ją lankyti ir nė nepastebi, kaip ateina paskutinis skambutis. Nerimaujame, ar pavyks sukurti santykius, ar mokėsime būti gerais tėvais, rasti savo vietą profesinėje sferoje ir pan. Visgi daugelis šių pokyčių tiesiog ateina, mus pasigauna ir tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Lygiai taip ir su senatve - kadangi nėra aiškios ribos, kada ji prasideda, perėjimas iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą vyksta palaipsniui, natūraliai ir daug lengviau nei tikėjomės.

Kodėl visi mylime mažus vaikus, tačiau neretai vyresnio amžiaus žmones nuvertiname? Nors pastaruosius yra daug daugiau už ką mylėti ir vertinti, kaip antai, už patirtį, pasiekimus ir t.t.

Šio klausimo formuluotė gerai atspindi visuomenėje įsigalėjusį stereotipą, kad mylėti reikia „už kažką“. Tikrai nederėtų lyginti, kas daugiau ar mažiau nusipelnęs meilės. Tikroji meilė yra besąlyginė, kai žmogus mylimas tiesiog už tai, kad jis yra. Šia prasme, tiek vaikas, tiek senas žmogus yra vienodai verti meilės.

Kitas šio klausimo aspektas yra tai, kad meilės yra visokios: tėvų vaikams, vaikų tėvams, mokinio mokytojui, draugo draugui ir t.t.. Vaikus mylime kitokia meile nei tėvus. Taip ir turėtų būti. Tačiau nereikėtų maišyti meilės ir pagarbos. Seni žmonės tikrai  nusipelno daugiau pagarbos ir įsiklausymo. Iš jų galima pasisemti išminties, iki kurios jaunam žmogui dar tektų keliauti daugelį metų.

Sakoma, kad vieni jau gimsta seni, o kiti miršta nepasenę, t.y. yra jaunų žmonių, kurie mąsto negatyviai, ieško ligų, yra viskuo nepatenkinti etc. O kiti, kad ir sulaukę garbaus amžiaus, nenustoja džiaugtis gyvenimu, atranda naujų domėjimosi objektų, nepailsta mokytis ir mėgautis amžiaus teikiamais malonumais bei dalintis savo išmintimi. Nuo ko to priklauso? Kas nulemia šiuos skirtumus?

Priežasčių yra daug, apibendrintai jas galima suskirstyti į tris stambias grupes: biologines, psichologines ir socialines. Gimdami atsinešame polinkį tam tikroms ligoms, genai lemia kai kurias asmenybės charakteristikas. Pavyzdžiui, optimistinis požiūris į gyvenimą, aktyvumas, ekstraversija, o taip pat neurotiškumas ir polinkis būti nelaimingu didele dalimi yra nulemti biologinių dalykų. Ne mažiau svarbūs yra pavyzdžiai, kuriuos matėme augdami – kaip seno mūsų seneliai, tėvai ar kiti reikšmingi žmonės. Žmonės dažnai yra linkę perimti ir kartoti elgesio modelius, kuriuos matė augdami. Socialinė aplinka taip pat lemia, ko iš seno žmogaus tikimasi, kokiais resursais jis gali pasinaudoti, kokios užimtumo ir veiklos galimybės jam yra pasiekiamos. Kartais postūmiu gali tapti artimi žmonės ar draugai, kurie paskatina imtis veiklos, nusiveda į kokį nors saviveiklos kolektyvą, įtraukia į labdaros organizacijos veiklą, religinę bendruomenę ar pan. Tačiau net jei žmogus turi tikrai neigiamą patirties rinkinį – ne pačią geriausią sveikatą, sudėtingą gyvenimo istoriją, prastus senėjimo pavyzdžius savo aplinkoje, socialinio palaikymo stoką, jis gali daug ką pakeisti, jei tik tikrai nori tai padaryti. Tai turbūt nuostabiausia žmogaus savybė – gebėjimas ne tik paklusti, bet ir kurti savo gyvenimą. Tad labai daug priklauso nuo noro, motyvacijos ir truputėlio drąsos.

Senstant žmogui labai dažnai neišvengiamos kai kurios ligos ir būsenos, dažniausiai demencijos. Kaip reikia ruoštis šiam gyvenimo etapui? Kas jame turi dalyvauti?

Demencija yra bendras terminas, kuris reiškia intelektinių galimybių mažėjimą, trukdantį asmens funkcionavimui ir socialiniam gyvenimui. Buitinėje kalboje dažnai vietoj demencijos vartojamas terminas sklerozė.  Labiausiai paplitęs demencijos tipas – Alzheimerio liga, kuri sudaro 60-70 proc. visų demencijų. Demencijos sukelia žymų atminties ir dėmesio pablogėjimą, blogėja orientacija, mažėja savarankiškumas, ilgainiui prireikia globos, nes žmogus nebepajėgia savimi pasirūpinti.

Nors atrodytų, kad tokiai ligai negali pasiruošti, tai ne visai tiesa. Šiandieninė medicina ligas gali padėti diagnozuoti labai anksti, o tinkamai gyvenant ir gydantis, ligų galima išvengti ar bent jau sumažinti jų daromą žalą. Šiandieniniai genetiniai tyrimai leidžia net ir jauname amžiuje nustatyti, ar asmuo neturi polinkio sirgti kai kuriomis demencijomis. Žinant, jog yra didelė ligos paveldėjimo tikimybė, galima imtis prevencinių priemonių. Demencijas ypač skatina netinkamas gyvenimo būdas: netaisyklinga mityba, rūkymas, didelis cholesterolio kiekis, mažas fizinis aktyvumas, nutukimas. Demencijų riziką gali padidinti kai kurios ligos, pavyzdžiui, diabetas, depresija, inkstų ar kepenų veiklos, endokrininės sistemos sutrikimai. Sėkmingai gydant šias ligas tuo pačiu mažėja ir demencijos rizika. Demencijų riziką taip pat mažina didesnis asmens protinis aktyvumas: naujų dalykų, ypač kalbų mokymasis. Taigi nepaisant amžiaus, smegenims reikia duoti darbo.

Svarbus čia ne tik paties vyresnio mažiaus asmens, bet ir artimųjų vaidmuo. Labai svarbu laiku reaguoti į net nežymius artimo žmogaus kognityvinių gebėjimų pokyčius. Padidėjęs užmaršumas, išsiblaškymas, pasimetimas, sumažėjęs domėjimasis, susiaurėję interesai nėra natūrali ir neišvengiama senatvės dalis. Pastebėjus, kad artimo žmogaus elgesys keičiasi, reikia kaip galima greičiau paskatinti kreiptis į gydytojus.

Ką daryti jeigu senukų prieglauda neišvengiama? Kodėl vieniems tai yra puiki alternatyva, o kitiems greitesnis kelias anapilin?

Lietuvoje turime labai neigiamą požiūrį į senelių namus, tuo tarpu daugelyje vakarų Europos šalių ir JAV tai yra beveik natūralus gyvenimo etapas, kuriam tikslingai ruošiamasi: domimasi senelių namais ir pensionais, sudaromos išankstinės sutartys, kaupiamos lėšos.

Sprendimas persikelti gyventi į globos namus ar juose apgyvendinti artimą žmogų beveik visada yra labai sunkus. Seniems žmonėms jis dažnai lengvesnis nei vaikams, nes jie jaučia, kaip silpsta jų jėgos rūpintis buitimi, nesinori būti našta savo vaikams ar kištis į jų šeimyninį gyvenimą, vilioja galimybė būti tarp žmonių. Tuo tarpu vaikams tėvų noras gyventi senelių namuose dažnai yra tarsi priekaištas, kad jie nesugeba jais pasirūpinti. Stebimas gana įdomus paradoksas – kuo blogiau dėl tėvų perkėlimo į senelių namus jaučiasi vaikai, kuo stipresnis kaltės jausmas patiriamas, tuo mažiau senas tėvas ar motina yra lankomi. Todėl sėkmingam senolio prisitaikymui senelių namuose svarbi ne tik jo, bet ir artimųjų savijauta. Jei šis pereinamasis laikotarpis sunkus, gali padėti ir psichologo konsultacija.

Daugeliu atveju apsigyvenimas globos namuose teigiamai paveikia šeimą ir suartina šeimos narius, nes palengvėja buitis, nebereikia jaudintis dėl artimo žmogaus saugumo. Vis dėlto gyvenimas globos namuose gali ir neigiamai paveikti seną žmogų, nes mažėja asmens autonomiškumas, didinama priklausomybė, mažėja fizinis aktyvumas. Dažnai globos namai „persistengia” besirūpindami ir neskatina pačių senolių aktyvumo. Toks gyvenimo būdas gali sukelti fizines problemas, tokias kaip antsvoris ar diabetas, neskatina kelti tikslų ir aktyviai jų siekti, mažėja kognityvinė stimuliacija, kas didina demencijos riziką, beprasmybė ir rutina gali paskatinti depresijas. Taigi labai didelę reikšmę turi senelių namų personalas, siūlomas užimtumas ir senolių įtraukimas į aktyvesnę veiklą galimybės. Optimalu, kai globos paslaugų kiekis dera prie seno žmogaus savarankiškumo lygmens, t.y. pagalba siūloma tik tose srityse, kur jos tikrai reikia. Tokie senelių namai tampa ne tiek globos įstaiga, kiek aktyvia bendruomene, padedančia žmogui senatvės periodą nugyventi prasmingai, kokybiškai ir aktyviai.

Kodėl svarbu sąmoningai vertinti neišvengiamus gyvenimo ir gamtos dėsnius?

Sąmoningumas yra geras dalykas. Būtent didesnio kliento sąmoningumo, o ne konkrečių problemų sprendimo, siekia psichologai konsultacijose ar psichoterapijoje. Apie sąmoningumą svarbą kalba ir visos didžiosios pasaulio religijos. Didesnis sąmoningumas padeda atsiverti patirčiai ir įvairovei. Senatvė yra neišvengiama. Kai nuo šios minties desperatiškai nebėgame, galime atidžiau į ją pažvelgti ir pamatyti ne tik senatvės trūkumus, bet ir prasmę. Senatvė turi nuostabaus lėtumo, ramybės, kantrybės ir gebėjimo atleisti, mokėjimo palaukti, davimo nieko neprašant ir gebėjimo džiaugtis akimirka. Didelė dalis vaikų mielai leidžia laiką su seneliais. Kaip manote, kodėl? Juk vaikai kaip niekas kitas yra jautrūs tikriems ir geriems dalykams. 

Parengė Aušrinė Baronaitė

Komentuoti