Kaip susigyventi su išorės defektais?

Teksto dydis:

Kaip susigyventi su išorės defektais?

Yra tokie negalavimai, kurie visam laikui išstumia žmogų iš ankstesnio pasaulio ir jis mokosi gyventi iš naujo. Iš jų vos ne pats baisiausias – subjaurota išvaizda. Dauguma tokių žmonių puola į neviltį. Įprastiniai jų gyvenimo įgūdžiai kapituliuoja emocijų audroje. Prieš akis – nežinomybė. Bendravimas tampa kančia, savižudybė – išsigelbėjimu. Tokioje situacijoje daug ką išsprendžia paties žmogaus aktyvumas ir artimųjų elgesys.
 
Neseniai sužinojau, kaip vos nemirė iš gėdos viena brandaus amžiaus moteris, sutikusi savo seniai matytą draugę, kuri nustebino ją savo gracinga figūra ir žaisminga jaunatviška šukuosena. Į klausimus, ar čia ne kokios naujos dietos ar sporto dėka, ir kas ją taip šauniai apkirpo, pažįstama, žiūrėdama į akis, atsakė: „Chemoterapija“...
 
Susitikdami sakome „Sveiki!”, atsisveikindami – „Būk sveikas!”. Sveikata gera viskuo, išskyrus vieną – tai labai trapus dalykas. Deja, tai tampa suprantama tik tada, kai mums ima jos trūkti. Yra tokie negalavimai, kurie visam laikui išstumia žmogų iš ankstesnio pasaulio ir jis mokosi gyventi iš naujo. Iš jų vos ne pats baisiausias – subjaurota išvaizda (autoįvykis, nusikaltimas, nudegimas), o išvaizdoje – veidas. Juk ne veltui apie veido „praradimą“ arba jo „išsaugojimą“ kalbama, kaip apie savigarbos pagrindą. Tokių žmonių daug. Tiesiog jie dažniausiai kitiems nesirodo.
 
Dauguma iš jų puola į neviltį. Įprastiniai jų gyvenimo įgūdžiai kapituliuoja emocijų (kaltė, nuoskauda, skausmas, pyktis, nesuvokimas) audroje. Prieš akis – nežinomybė. Bendravimas tampa kančia, savižudybė – išsigelbėjimu. Tokioje situacijoje daug ką išsprendžia paties žmogaus aktyvumas ir artimųjų elgesys. Siūlome žinomo Rusijos gydytojo psichiatro Sergejaus Zinovjevo rekomendacijas.
 
• Didžiausio pažeidžiamumo momentas – išrašymas iš nuspėjamo pasaulio – ligoninės. Norint susigražinti išorę ir funkcijas, prireiks kantrybės – treniruotėms, procedūrų ar net chirurginių įsikišimų laukimui, jėgų reikės ir bendravimui.
 
• Beprasmį laukimą įsivaizduoti sunku, todėl dar ligoninėje nereikia gėdytis paklausti, kam reikalinga viena ar kita procedūra ir kiek laiko jos reikės laukti, kiek ji truks, kaip jūs patys galite sau padėti, ir kokio rezultato galite tikėtis. O šių rekomendacijų įvykdymą sunku įsivaizduoti be pasitikėjimo savo gydytoju.
 
• Žmogui būdinga galvoti, jog jo pažeidimai gyja pernelyg lėtai. Nereikia skubinti įvykių, didinant krūvius ir procedūrų skaičių arba, puolus į neviltį, visai jų atsisakyti. Dar blogiau – ieškant panacėjos kreiptis į visokius „alternatyvius daktarus“.
 
• Bet kokį psichologinio diskomforto pojūtį reikia garsiai aptarti su gyvu pašnekovu, gal tai bus chirurgas, gal psichoterapeutas, šventikas ar tiesiog draugas. Čia svarbu atvirumas be pamokslavimo ir taktas be veidmainystės. Galima ir reikia kalbėti apie pačias žiauriausiais mintis. Nereikia slėpti ašarų.
 
• Reikia rasti žmonių, turinčių panašią patirtį ir istorijų, kaip pavyko susigyventi su sužalojimais. Tai gali būti ir buvę ligoninės, kur gydėtės, pacientai, susisiekti padės Internetas arba savanoriškos visuomenės bendrijos (pavyzdžiui, tarptautinė organizacija „Сhanging Faces“). Tik jie gali jums išsamiai atsakyti, ar verta ir toliau tęsti medicininį gydymą ar geresnės gyvenimo kokybės teks siekti kitais būdais.
 
• Prie veidrodžio reikia pratintis palaipsniui, jis neturi būti lengvai pasiekiamas. Nesant reikalui, nereikia fotografuotis. Į gatvę pradžioje reiktų eiti kartu su artimaisiais.
 
• Reikia susitarti su artimaisiais, kokios konkrečiai pagalbos jums reikia, o ką jūs norite daryti patys.
 
• Bendraudami su pašaliniais atsiminkite, kad ir jie nesijaučia užtikrinti susitikę su neįprastos išvaizdos žmogumi. Tai išgyvenę lygina bendravimą su važiavimu dviračiu: važiuoti išmoksiu, bet keletą kartų vis tiek nugriūsiu. Labai padeda tokios nuostatos:(„Aš bendrauju ne dėl kitų įvertinimo, o tam, kad neprarasčiau profesinių įgūdžių“. „Aš apsivilkau marškinėlius ir mūviu šortus, nes mėgstu saulę“ ir t.t.) bei nuoširdus draugiškumas ir humoras. Jei bendraujant vyksta tai, kas jums nepatinka – iškart nedviprasmiškai tai ir parodykite (žiūrėkite, nenusukdami žvilgsnio, kalbėkite aiškiai ir tiesiai). Pavyzdys: „Būsiu dėkingas, jei baigsite mane nužiūrinėti“. Taip pat reikia elgtis jei kelyje pasitaikė chamas ir išgirdote pašaipą.
 
• Viena iš pačių nemaloniausių – būtinybė atsakyti į klausimą, kokia jūsų pasikeitusios išvaizdos priežastis. Reikia turėti keletą teisingų pagal aplinkybes pritaikomų skirtingo konteksto versijų (skirtų gydytojams, bendraamžiams, vaikams, ir pan.). Reiktų kalbėti tokia intonacija, iš kurios pašnekovas jau nuo pirmo sakinio suprastų, ar norite jūs ar ne apie tai kalbėtis toliau. Dar geriau padeda temos pakeitimas – taip dar kartą primenate, kad nukentėjėlis – tai ne vienintelis jūsų vaidmuo.
 
• Kartais parama būna įkyri. Apsišarvuokite kantrybe ir pabandykite paaiškinti, kokios pagalbos jums iš tikrųjų reikia. Bendraudami su mažai pažįstamais žmonėmis apie tai, kas jums sukelia diskomfortą, geriau nutylėkite.
 
• Jei jau pasiekta nors kokia nors pergalė – ją reikia išanalizuoti ir užrašyti. Tai ne tik palaikys jus sunkią minutę, bet ir padės tiems, kas tik susidūrė su panašia problema.
 
Ir dar – jei nepakanka sveikatos, padės ištvermė!
 
Apie medicinos mokslų daktarą Sergejų Zinovjevą. Jis 15 metų praktikuojantis gydytojas psichiatras. Trijų knygų („Savižudybė. Sisteminiai analizės bandymai“, „Niobės palikimas. Depresijos veidai“, „Psichiatrija. Aktualūs klausimai bendrosios praktikos gydytojo darbe“), 80 mokslinių ir daugiau kaip 100 mokslo populiarinimo darbų psichiatrijos, psichologijos ir narkologijos srityje autorius.
 
 

Komentuoti