Laimės mokslas: kaip tapti 40 proc. laimingesniems

Teksto dydis:

Laimės mokslas: kaip tapti 40 proc. laimingesniems

2018 kov. 23 15:34

Mokslininkai mano, kad maždaug 40 proc. laimės yra mūsų pačių rankose, likusią dalį lemia prigimtis ir išoriniai veiksniai. Tai reiškia, kad turime daug galimybių savo laimę valdyti.

Dešimtimis metų psichologija daugiausia koncentravosi į negatyvą – tyrinėjo, kas su mumis negerai, stengėsi palengvinti kančias, kurias sukelia depresija, traumos, priklausomybės ir pan. Tačiau pastaruosius 20 metų šioje srityje stebimos esminės permainos: dabar mokslininkai daugiau skiria dėmesio tam, kas žmones verčia klestėti. Šiai naujai krypčiai, vadinamai laimės mokslu, skiriama vis daugiau tyrimų, publikacijų, ir jos populiarumas sparčiai auga visame pasaulyje.

Kas yra laimės mokslas?

Laimės mokslas susijęs su nauju mokslo sektoriumi, kuris vadinamas pozityviąja psichologija. Šiuo atveju nekalbama apie „pozityvų mąstymą“ arba savipagalbos literatūrą, kaip galėtume iš karto pagalvoti, bet apie platų empirinių tyrimų lauką ir jo atradimų taikymą visame pasaulyje. Paprastai tariant, pozityvioji psichologija yra tų dalykų tyrinėjimas, kurie daro gyvenimą vertą gyventi. Tradicinė psichologija yra raminanti – ji stengiasi mažinti nepageidaujamus ir išspręsti neigiamus dalykus, kurie su mumis atsitinka, o pozityvioji psichologija veikia konstruktyviai, padeda gauti daugiau tokių emocijų, kokių norime, ir padaro mus geresniais, laimingesniais žmonėmis. Šiuo aspektu ji taip pat vadinama kėlimo (statymo) psichologija.

Pozityviosios psichologijos tėvais laikomi amerikiečių psichologijos profesorius Martinas Seligmanas ir jo vengrų kilmės kolega Mihalyʼis Csikszentmihalyiʼis. Būtent prieš dvidešimt metų – 1998 metais – M. Seligmanas buvo Amerikos psichologų asociacijos prezidentas, kai nustatė: psichologijoje tyrimai, kurie skirti neigiamoms ir teigiamoms būsenoms, yra santykiu 17:1. Vienam tyrimui apie tai, kaip būti laimingam, teko 17 tyrimų apie depresijos ir kitų psichikos disfunkcijų temas. Psichologai iš esmės užsiėmė tuo, kaip pakelti pacientus iš neigiamos būsenos iki normalios arba, kaip sakė M. Seligmanas, „nuo minus penkių iki nulio“. O jį domino, „kaip pasiekti nuo nulio iki plius penkių“.

Akivaizdu, kad psichologijos sektoriui reikėjo esminių permainų. Investuojant milžiniškus resursus psichikos ligų ir sutrikimų tyrimams, mokslininkai prarado galimybę padėti visuomenei suprasti patį svarbiausią – kaip tapti laimingiems. „Atėjo laikas ištirti tai, kas veikia, o ne tai, kas sulaužyta“, – pasakė M. Seligmanas. Tokiu būdu šie metai laikomi oficialiais naujos mokslo krypties – pozityviosios psichologijos – atsiradimo laiku. 2007-aisiais buvo įsteigta Tarptautinė pozityviosios psichologijos asociacija (angl. IPPA).

Likti ar bėgti

Laimės mokslas neatsirado tuščioje vietoje. Abu jo pagrindiniai kūrėjai – M. Seligmanas ir M. Csikszentmihalyiʼis – pripažįsta, kad jo šaknys siekia ne vien psichologiją, bet ir daugelį kitų mokslų sektorių, įskaitant humanizmą ir humanitarinius mokslus, ypač filosofiją.

Savo karjeros pradžioje M. Seligmanas užsiėmė eksperimentais, kurie 1967 metais jam padėjo atskleisti naują teoriją – įgyto bejėgiškumo sindromą. Tai žmogaus arba gyvūno būsena, kurios jis nebando gerinti (nebando išvengti negatyvių stimulų, pvz., per eksperimentus šunys – elektros srovės arba žmonės – triukšmo) arba įgyti pozityvių stimulų, nors jis turi tokią galimybę. Įgytas bejėgiškumas yra atsakomoji reakcija į žmogaus požiūrį, kad jo pastangos neturi jokios reikšmės. Tai paprastai atsiranda po keleto nesėkmingų bandymų paveikti arba išvengti negatyvių aplinkybių, todėl tai taip pat vadinama išmoktu bejėgiškumu. Pasyvumas, atsisakymas veiksmų, nenoras pakeisti priešišką aplinką net tada, kai atsiranda tokia galimybė, savo laisvės ir kontrolės jausmo praradimas, netikėjimas galimomis permainomis ir savo jėgomis, prislėgtumas, depresija – visa tai apibūdina šią bejėgiškumo padėtį, kuri net gali artinti mirtį.

Deja, daugeliui tai galėtų būti labai pažįstama… Tačiau – ir laimei – visi negalvoja, kad neverta kovoti. M. Seligmano eksperimentuose taip pat keli žmonės, nepaisydami nesėkmių, vis stengėsi išvengti triukšmo. Jų dėka mokslininkas atskleidė „sąmoningo optimizmo fenomeną“ – žmogaus galią paveikti savo mąstymą ir kartu – taip pat elgesį. Jei žmogus gali išmokti būti bejėgis, tai jis taip pat gali išmokti būti optimistas. Tokiu būdu M. Seligmanas įdiegė idėją, kad mūsų laimei didelį vaidmenį atlieka pažintiniai procesai. Iš tikrųjų nieko naujo: kiekvienas pats savo laimės kalvis, žinoma iš folkloro!

Pozityviosios psichologijos bendraautoris M. Csikszentmihalyiʼis yra garsus tyrimais apie kūrybiškumą, laimę ir linksmumą, tačiau didžiausią pripažinimą pelnė už savo „srauto“ teoriją. Remiantis ja, žmonės yra patys laimingiausi, jei yra ypatingos srauto būsenos – tokios vidinės motyvacijos būklės, kuri leidžia visiškai susilieti su vykdomu darbu. Šioje būsenoje žmogus pamiršta laiką, erdvę, savo fiziologinius poreikius.

Inguna Mukāne

Visą tekstą galite skaityti žurnale „Ko gydytojai tau nepasako

Komentuoti