Lietuviški tostai: moters vieta – po vyro padu

Teksto dydis:

Lietuviški tostai: moters vieta – po vyro padu

Lietuviai niekada nebuvo išradingi tostų kūrėjai – gal net niekada jų nesakydavo. Šiaip ar taip, tautosakos rinkiniuose jų nerasime. Anot Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentės dr. Gražinos Kazlauskienės, tyrinėjusios moterims skirtus tostus, tostų kultūra Lietuvoje išplito tik pastarąjį dešimtmetį. Todėl netgi poetiškiausi, senovės retorika dvelkiantys posakiai atspindi šiandieninius santykius visuomenėje, kurie daug labiau patriarchališki nei manome. Moteris juose tampa savotiška superbūtybe, turinčia patenkinti visus įmanomus vyro poreikius.
 
Kaip Dievas kūrė moterį
 
Anot mokslininkės, viena iš vyraujančių šių tostų temų – daugiau ar mažiau užmaskuoti seksualiniai vyro troškimai. Mat tostai – savotiška flirto forma, žaidimas tarp lyčių, todėl nieko keista, kad čia gausu poteksčių, humoro ir ne visada sakoma tai, kas manoma. „O dabar išgerkim į moterų sveikatą: mums – jokio skirtumo, o joms – malonu!“ - štai taip gali būti balansuojama ant kandumo ir pokštavimo ribos.
„Tostams būdingas didaktinis kryptingumas. Išgerti paprastai kviečiama už tai, ką oratorius laiko vertybe. Į moterį linkstama žvelgti iš vyro pozicijų – ideali moteris yra lengvai vyrų pasiekiamas sekso objektas arba atsakomybę už šeimos laimę prisiėmusi žmona. Čia atsispindi senosios, krikščioniškosios, ir naujosios moralės sandūra“, - teigė G. Kazlauskienė.
 
Tautosakos tyrinėtoja pastebi, kad kartkartėmis tostuose naudojamasi ir rimtomis etiologinėmis sakmėmis, kurių paskirtis – paaiškinti pasaulio, jame esančių objektų bei jų savybių atsiradimą. Lietuvoje pakankamai populiarūs du siužetai apie moters kilmę.
„Paklausykime, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baikštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Štai kodėl ji tokia nuostabi ir nepakartojama. Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį."
 
„Kartą vyras paprašė pas Dievą sutverti moterį. Dievas paėmė truputį saulės spindulių, mėnulio šviesos, švelnų antilopės žvilgsnį, stirnos jaudulį, balandžio ramumą, gulbės grožį, pūko švelnumą, vandens gaivumą. O kad nebūtų saldu, įdėjo vėjo nepastovumo, šarkos plepumo, debesų ašarojimo ir visas žaibo ir perkūno baisybes. Viską sumaišė ir iš to mišinio nulipdė moterį. Dievas įkvėpė jai gyvybę ir atidavė vyrui tardamas: „Imk ir kankinkis!“ Tai išgerkime už šį nuostabų mišinį“.
 
Abiem atvejais bandoma paaiškinti moters prigimties prieštaringumą. Nors juose gausu rytietiškų motyvų, jie atitinka ir stereotipinę krikščionišką nuostatą, kad kuriančioji esybė yra vyras.
Kitas populiarus tostų turinio siužetas, anot mokslininkės, – humoristinis. Jame moteris ne „nuostabus“, o priešingai, nepavykęs Dievo kūrinys. Dievas šiuose tostuose yra estetas, iš grožio pozicijų vertinantis savo paties darbus, o savąja reakcija į moterį pasirodo netikėtai šiuolaikiškas: „Sukūrė Dievas dangų ir žemę. Nužvelgė juos ir tarė: „Nuostabu!“ Vėliau Dievas sukūrė vyrą. Apžiūrėjo ir tarė: „Gražu!“ Tada sukūrė moterį. Pažvelgė į ją ir tarė: „Tiek to, pasidažys...“ Tad išgerkime už moteris, kurios nepasidažiusios yra gražios“.

Moteris kaip seksualinio geismo objektas
 
G. Kazlauskienė surinko nemažai tostų, kuriuose moteris apdainuojama pasitelkiant augalų įvaizdžius. Pavyzdžiui, šalia mažo upelio auga trys nuostabos rožės. Prasidėjus karščiams, kiekviena rožė kreipiasi į upelį vandens. Bet upelis už vandenį paprašo vieno iš „nuostabių žiedlapių“. Dvi rožės žiedlapio neduoda ir nudžiūna. Tosto žodžiais, jos „pasipuikavo“. Trečioji „nepasipuikavo“, atidavė žiedlapį, todėl vienintelė liko žydėti. Baigiamas tostas skatinimu išgerti už moteris, „kad jos būtų gražios kaip rožės, tačiau nesipuikuotų ir pasidalintų savo grožiu“.
„Vargu ar čia kalbama tik apie grožį. Žinantiems diskursų apie seksą kodus, tai užmaskuotas kalbėjimas apie seksualinį vyro ir moters ryšį. Žiedlapio atidavimas lygu seksualiniam moters atsidavimui. Teigiama absoliuti vyro galia moters egzistencijai, ne gana to – moteris skatinama tai galiai nuolankiai paklusti.
Štai dar vienas pavyzdys: „Skrido bitutė. Nutūpė ant gėlės. Gėlė jai davė nektaro. Vėliau bitutė nutūpė ant kitos gėlės, bet ši nektaro nedavė. Po kiek laiko užėjo audra ir nulaužė gėlę, kuri nedavė nektaro, tuo tarpu toji, kuri davė nektaro, liko žydėti. Tad išgerkim už tai, kad duotų ir nesilaužytų“. Paskutinis žodis labai aiškiai nurodo, kaip turėtume šį tostą šifruoti“, - teigė straipsnio, pasirodžiusio Lyčių tyrimams skirtame leidinyje, autorė.

 
Dar vienas būdas seksualiniam geismui išreikšti – militaristinis kodas: „Drabužiai yra moterų ginklai. Tad išgerkime už nusiginklavimą!“
Analogiškais tikslais, t. y. nenorint įvardinti sekso dalykų, taikomas dvigubas – girtavimo ir profesinis – kodas: „Moterys medikės geria tol, kol praranda pulsą. Moterys chemikės geria tol, kol praranda reakciją. Tad išgerkime už moteris fizikes, kurios geria tol, kol praranda pasipriešinimą!“
„Nepaisant kodų įvairovės, jais maskuojama vienintelė tiesa – moteris vyrui rūpi tik kaip geismo objektas, seksualinių jo poreikių tenkintoja. Kodai padeda išsaugoti kalbos skaistumą, kai tostų turinys toli gražu ne skaistus“, - teigė G. Kazlauskienė.
Anot jos, yra tostų, kuriuose fiksuojamas ir seksualinės moralės kaitos procesas, galima pastebėti senosios ir naujosios seksualinės moralės susidūrimą. Pavyzdžiui: „Sklando legenda, kad pasaulyje skraido drakonas, kuris minta nekaltomis mergelėmis. Tad išgerkim už tai, kad atskridęs į Lietuvą jis mirtų badu!“
Tiesa, pasakose drakonai paprastai miršta nuo drąsaus jaunikaičio rankos. Todėl šiuo atveju galima pašiepti ir vyrus: drąsių, moteris ginančių vyrų nebėra, drakoną įveikti jos turi pačios.
 
Kokia turi būti ideali žmona
 
Tačiau grįžkime prie pamatinių vertybių. Kas nutinka, kai tokia moteris tampa žmona? Šiuo atveju daug informacijos suteikia anekdotiniai tostai. Juose, anot mokslininkės, daugiau tiesioginio vaizdavimo, tačiau vertinimas ne visada kaip ant delno. Pavyzdžiui, vienas žmogus turėjo gražią, bet lengvabūdę žmoną. Paskalos pasiekė net miestelio merą. Jis pasišaukė tos moters vyrą: „Kaip tu gali gyventi su tokia pasileidusia moterimi ir ją mylėti? Išvyti ją reikia“.
„Ji visais atžvilgiais nuostabi moteris. Kaip aš galiu jos nemylėti, jeigu ją myli visi miestelio vyrai?“ - atšovė šis. Tostu prašoma pakelti taures už nuostabias žmonas ir tas moteris, kurias visi myli.
 
„Juoko kūrimo principas, kai yda paverčiama vertybe, pastebimas ir kitas moters savybes pristatančiuose tostuose. Kai policijos inspektorius prasižengusiam vairuotojui išrašinėja baudos kvitą, šio žmona taip pradeda koneveikti vyrą, esą neklausiusį jos pamokymų, kad apstulbęs inspektorius, užjausdamas dėl tokios rėksnės žmonos, sudrasko baudos kvitą ir palinki vairuotojui stiprybės bei kantrybės. Išgerti raginama už „žmonas, kurios, net to nenorėdamos, kartais išgelbsti savo vyrus nemaloniose situacijose“, - pasakojo G. Kazlauskienė.
Anot jos, iš tostų apie moteris patys didaktiškiausi yra tie, kurie aiškina, nuo ko priklauso šeimos laimė. Antai pasakojama, kad ant medžiotojo namo stogo lizdą susisukęs mažas paukštelis, kuriam šeimininkas kasdien bėręs grūdų. Kai jam teko išvykti, prižiūrėti paukštelį šis paprašęs žmonos. Žmona prašymą užmiršo ir grįžęs medžiotojas lizdą rado tuščią. Nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai ir šeima iširo, nes paukštelis buvęs šeimos laimės sergėtojas, už kurį ir siūloma išgerti. Nekyla abejonių, kam reikia suversti kaltę dėl iširusios šeimos.
Prieš siūlant išgerti už švelnius vyrų ir žmonų santykius, taip pat ilgai aiškinama, kaip jų siekti. Pavyzdžiui, moteris paprašo būrėjos pagalbos, kad vyras ją labiau mylėtų. Būrėja liepia prieš tai atnešti tris liūto plaukus. Moteris ima kasdien vaikščioti į zoologijos sodą ir šerti ten esantį liūtą. Liūtas pripranta prie moters, leidžiasi glostomas, o ši įsidrąsinusi išpeša tris plaukus ir nuneša būrėjai, kuri pataria, kad moteris ir su vyru turi elgtis taip pat švelniai, kaip su liūtu.
Taigi, anot paplitusių tostų, ideali žmona turi būti klusni, kantri, atlaidi, švelni bei dovanoti savo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Tostų, kuriuose atsakomybė už šeimos gerovę būtų tekusi vien vyrui, autorei kol kas aptikti nepavyko.
„Tostai Lietuvoje tapo populiarūs palyginti neseniai. Jie surinkti per pastarąjį dešimtmetį. Mes nežinome, ar buvo tostai tradiciniame folklore. Labiausiai jie paplito atsiradus internetui – žmonės ėmė skaityt kitų tautų tostus, vertė, pritaikė, pagal tam tikrus modelius kūrė savo tostus. Dabar per šventes jau tapo tradicija sakyti tostus. Vieni tai daro ekspromtu, kiti pasiruošia iš anksto. Taigi iš esmės tostai atspindi šiuolaikinę visuomenę, tačiau ji yra labai daug perėmusi iš senosios patriarchalinės sistemos. Moteris tostuose yra būtybė, kuri tenkina bet kokius vyro poreikius, ne tik seksualinius“, - apibendrino tautosakos tyrinėtoja.
 
 
 

Komentuoti

Skaitytojų komentarai (1)

As domino 2020-04-13 13:34

Naudongas straipsnis..- beveik patiko