2011.06.03 10:16
Anekdotas: dukra skambina mamai ir rauda: „Vyras jau ilgai negrįžta iš darbo, ko gero, įsigijo meilužę“. O mama ją ramina: „Na, ko gi tu iškart taip blogai galvoji? Gal jis tiesiog pateko į avariją“... Juokas juoku, bet galvoti apie kažką blogo, iš tiesų, kažkodėl lengviau.
Gal vanduo kaltas, o gal valgome ką nors ne tai, bet dauguma žmonių neigiamas įvairių situacijų pabaigas modeliuoja daug noriau. Mes nuolat pergyvename dėl visokių dalykų: „Pavyks ar ne gauti prestižines pareigas? „Ar uždirbsiu pakankamai“, „Ar nenustos mylėjęs vyras?“, „Neapgaus žmona?“ Laukiame kokios nors intrigos, esame amžinai įsitempę ir susikaupę, mumyse pastoviai gyvena pavojaus nuojauta, o mes ją puoselėjame.
Visa tai, tikriausiai, dėlto, kad daugumai iš mūsų dar vaikystėje įteigė: lengvas kelias visada nuves į klystkelį! Štai mes ir stengiamės – neieškome tų lengvų kelių, nebandome veikti mažiausio pasipriešinimo principu. Todėl, kad tvirtai žinome: tik pastangos daro žmogų kilniu, o visas gyvenimas – kova. Ir noriai tikime, kad kliūtys būtinos, o jei jų nėra – kažkaip įtartina!
Mes įsitikinę, kad kelias sėkmingos karjeros link būtinai turi vesti per ugnį, vandenį ir varines triūbas. Ir kad tikra laimė dviejų žmonių sąjungoje – retas ir efemeriškas dalykas. Taigi, ruoštis reikia blogiausiam, o kas gera, ateis savaime?!
Taip ir gyvename – visada pasiruošę, priimdami gyvenimą, nuspalvintą tragiškomis, niūriomis spalvomis. „Nežinau, ar galėsiu vykti atostogauti – greičiausiai, pinigų nebus“. „Negaliu norėti antro vaiko, juk nežinia, kaip dar klostysis santykiai su vyru...“ ir pan.
Iš to ir susideda mūsų gyvenimas – laukdami blogo, bijome džiaugtis geru. Tvirtai tikime, kad medaus statinėje būtinai yra šaukštas deguto. Atsiminkime prietarus: daug juoksies – lauk ašarų, viskas klostosi lygiai ir gerai – greitai kas nors nutiks, lauk bėdos.
Komentuoti