Panikos atakos

Teksto dydis:

Panikos atakos

2015.10.19 10:53

Kas yra panikos ataka arba taip vadinamas „nerimo priepuolis“? Ar tai savarankiška liga ar tik kitos ligos požymis? 

Nerimo priepuoliai yra išgyvenami kaip labai nemalonios, gąsdinančios ir varginančios būsenos. Labai dažnai pradžioje jie suvokiami išimtinai kaip gąsdinantys ir keisti kūno pojūčiai ir pirmoji reakcija būna: „O Dieve, turbūt susirgau kokia nors rimta liga!”. Ir visai nekeista, nes panikos priepuolio tipiški požymiai yra:

  • stiprus ir dažnas širdies plakimas ir širdies virpėjimas (palpitacija);
  • skausmas (nors ir nestiprus!) ir diskomfortas krūtinės ląstoje;
  • padažnėjęs kvėpavimas ir/ar oro trūkumas;
  • „kamuolio gerklėje“ arba smaugimo jausmas kakle;
  • vis didėjantis silpnumas;
  • šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas;
  • galvos svaigimas;
  • prakaitavimas, drebulys;
  • odos pašiurpimas, dilgčiojimas;
  • nutirpusios galūnės (kojos ima drebėti, darosi kaip vatinės ir žmogus ima galvoti, jog tuojau nukris, nebepaeis, nualps);
  • pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ir viduriavimas.

Drauge panikos arba nerimo priepuolį (VISUOMET!) lydi ir psichologiniai simptomai: 

  • stiprus ir vis augantis nerimo, įtampos jausmas, kuris pasiekia maksimumą priepuolio metu, o vėliau, priepuoliui rimstant, palaipsniui silpnėja.
  • Baimės jausmas. Dažniausiai PA metu pasitaiko mirties, išprotėjimo arba savitvardos praradimo baimės.
  • Dar bijoma prarasti sąmonę ir nualpti, su įvairiomis ligomis susijusios baimės. Bijomasi, kad „sustos širdis ar kvėpavimas“, bijoma mirties arba baisios ligos kuri, rodosi, iš tiesų „duoda apie save žinoti“. Iš tokių baisių ligų dažniausiai – bijomasi „širdies smūgio“, „infarkto“, „uždusimo“, „išeiti iš proto“ arba bijoma, jog praradus sąmonę ir nukritus, bus gėda prieš kitus, šalia esančius ir dažniausiai nepažįstamus žmones, kad pamatys krentant, kad niekas nepasirūpins ir pan.
  • Drauge būna mąstymo pakitimai: tampa sunku mąstyti ir adekvačiai vertinti situaciją, sunku sukaupti dėmesį, nes jis fiksuotas tik ties kūno pojūčiais.
  • Savęs jausmo praradimas (depersonalizacija).
  • Apsunkintas aplinkos suvokimas (derealizacija), aplinka atrodo nereali, lyg žmogus ne gyventų, o matytų prieš akis slenkantį kino filmą. 

Kartais žmonėms, patiriantiems panikos atakas drauge būna ir agorafobija – baimė atsidurti tokioje vietoje, iš kur negalima pabėgti, nes bijomasi numirti ar prarasti sąmonę. Agorafobija pasireiškia baime išeiti iš namų, stovėti eilėje parduotuvėje, būti uždarose patalpose (kino teatre, požeminėje parkavimo aikštelėje, lifte), o taip pat skirsti lėktuvu, važiuoti automobiliu ar traukiniu.

Panikos priepuoliai priskiriami taip vadinamai „Nerimo sutrikimų grupei“, šių būklių pagrindinis požymis – priepuolių metu išgyvenamas nerimas, baimė ir nesaugumo jausmas kurių intensyvumas gali labai skirtis.

Jai taip pat priskiriami tokie sutrikimai, kaip jau paminėta agorafobija, socialinė fobija, generalizuotas nerimo sutrikimas bei adaptacijos ir streso sukelti negalavimai.

Kaip tokie panikos priepuoliai dažniausiai pasireiškia? Ar visiems žmonėms jie yra vienodi?

Pirmą kartą gyvenime atsiradęs nerimo priepuolis gali užklupti žmogų labai netikėtai, ūmiai, o atsiradusi panika auga lyg vanduo pralaužęs upės užtvanką. Dažnai žmones pasakoja: „...ir staiga pajutau, lyg mane būtų perliejusi kažkokia nematoma banga“ apima stiprus baimės jausmas, pakerta kojas, tą dieną dažniausiai sužlunga visi planai. Drauge atsiranda minėti simptomai: širdies plakimas, virpėjimas, dusulys, nutirpsta galūnės, prakaitavimas, drebulys ir silpnumas.  Žmogus jaučia didžiulę baimę, kad numirs, nualps, praras savitvardą ar išprotės. Be to, visos reakcijos (tiek psichinės, tiek ir fizinės) tiksliai primena rimto pavojaus situaciją, nors tuo metu realus pavojus žmogui ir negresia: kadangi visas dėmesys būna fiksuotas išimtinai ties kūno pojūčiais, o be to sąmonę užlieja stiprūs jausmai, tampa labai sunku mąstyti ir objektyviai vertinti situaciją, ištinka taip vadinamas mąstymo „klampumas“, mąstymo „susiaurėjimas“, tai yra labai nemalonūs išgyvenimai, primenantys laikiną psichinį ir fizinį paralyžių. Panašiai jaučiasi triušis, kurį užhipnotizuoja gyvatės žvilgsnis ir kuris iš baimės negali pabėgti nuo  jam gresiančio mirtino pavojaus. Dažniausiai žmogus iš karto nesupranta, kad jį ištiko nerimo priepuolis, bet skuba į priėmimą pas vidaus ligų gydytoją. Nustatyta, jog daugiau negu pusė pacientų, besikreipiančių į kardiologus dėl nemalonių pojūčių ir skausmų krūtinėje iš tiesų kenčia nuo panikos atakų.

Kiek laiko gali trukti panikos priepuoliai?

Panikos ataka dažniausiai trunka 10-20 min ir gali tęstis iki 30 min, o jeigu priepuolis užtrunka ilgiau, greičiausiai tai nėra panikos ataka. Nežiūrint neilgos trukmės, priepuoliai yra labai nemalonūs, gąsdinantys ir išvarginantys, be to, jie linkę kartotis, o jei nesigydoma – kartojasi vis dažniau. Tokiu būdu atsiranda taip vadinama antrinė, jau paties priepuolio ir jo pasekmių baimė, susikuria lyg ir toks ydingas uždaras minčių ratas (priepuolio laukimo baimė, augantis nerimas, priepuolis – dar didesnė priepuolio laukimo baimė ir t.t.), o tai jau rimtai gali pakenkti gyvenimo gerovei: žmogus tampa užsisklendęs, vengia tam tikrų situacijų, nuolat galvoja apie priepuolį, norėdamas kur nors išvykti pirmiausia apgalvoja kaip toli nuo planuojamos vietos yra gydymo įstaiga ir pan. Nerimą didina ir tai, jog prasidėję nerimo priepuoliai ima kartotis ir anksčiau nebūdingose, netipiškose situacijose, jų neįmanoma numatyti iš anksto. 

Ar sunku teisingai nustatyti panikos priepuolio diagnozę? 

Panikos atakai diagnozuoti pakanka bet kurių keturių iš aukščiau išvardintų simptomų, tačiau panikos sutrikimui diagnozuoti reikalingi papildomi simptomai: priepuoliai turi kartotis bent 1 mėn. laiko ir įtakoti žmogaus elgesio pasikeitimus (nerimą keliančių situacijų vengimas ir pan.), drauge turi būti nuolatinis susirūpinimas priepuolio pasekmėmis bei priepuolio laukimo baimė. Iš tiesų, jei priepuolis atsitiko pirmą kartą, rekomenduojama kaip galima greičiau atvykti į polikliniką, pas savo apylinkės gydytoją, kuris privalo skirti visus būtinus tyrimus. Tik tokiu būdu, t. y. tik įsitikinus, jog šiuos fizinius simptomus sukėlė ne fizinis negalavimas, šeimos gydytojas gali įtarti jog tai nerimo priepuolis ir turėtų nukreipti žmogų konsultacijai pas psichologą ar psichoterapeutą. 

Kokios dažniausios panikos priepuolių priežastys?

Biologinės ir psichoanalitinės teorijos, aiškinančios panikos atakų atsiradimą labai skiriasi. Tie autoriai, kurie linkę dvasinių ligų priežasčių ieškoti kūne, dažnai kalba apie padidintą nervų sistemos jautrumą įvairioms medžiagoms, stresui, paveldėjimo įtaką, ir net randa įrodymų savo teorijoms paremti. Ne paslaptis ir tai, jog nemažai daliai pacientų neblogai padeda gydymas vaistais, tačiau pasirinkus gydymą vaistais, pro piršus žiūrima į kitą problemą – nutraukus vaistų vartojimą, priepuoliai linkę atsinaujinti.

Psichoanalizės teorija įtikinamiau ir geriau padeda mums suvokti kas yra nerimo priepuolis. Panikos ataką psichoanalizės kontekste galima suprasti kaip tam tikrą ženklą, nuorodą, jog žmogų bando pasiekti kažkokia labai svarbi ir gyvybinga jo sielos dalis – iš gilesnių psichikos klodų į sąmonę  bando prasiskverbti kažkokia būtent tam žmogui subjektyviai labai reikšminga informacija, kurios jam pačiam žūt būt reikia. Jei žmogus atsisako ją suvokti įprastu būdu, siela išradingai sukuria kokį nors simptomą – paradoksaliu būdu perteikdama bent dalį to kas svarbu.

Panikos ataka yra kaip skambutis į jūsų buto duris – tai signalas, kad pas jus į svečius kažkas atėjo. Natūralu, jog geriausias gydymas – surasti jėgų atidaryti duris ir sutikti svečią ir susipažinti su juo. Juk jis jau stovi už durų ir spaudžia skambutį, nieko nebepadarysite – taip jau nutiko. O ką gi šiuo atveju daro vaistai? Vaistų pagalba mes tiesiog sugadiname elektros laidus – skambutį spaudžia, o garso (priepuolio simptomų) nėra. Tačiau ar nuo to svečias nueis nuo durų?.. Juk gali nutikti ir taip, kad pasiekti jus ims bandyti visais kitais būdais. 

Seniai yra žinoma, jog panikos priepuolius dažniau patiria žmonės, kuriems teko susidurti su sunkiais trauminiais išgyvenimais. Daug dažniau taip atsitinka žmonėms kurių tėvai nesugebėjo sutarti, kur ankstyvoji aplinka buvo ne tik nesaugi, bet dažnai ir atšiauri ar agresyvi. Savo praktikoje tenka susidurti, jog dažnai nerimo sutrikimais serga smurtaujančių arba geriančių vyrų žmonos ir dukros. Tačiau šiais laikais panikos atakas vis dažniau patiria ir daugelis aktyvių, veiklių, karjeros siekiančių žmonių, kurie stengiasi atitikti aukštus reikalavimais patys ir kitus verčia tai daryti, trokštantys visuomet pirmauti ir dėl to sutinkantys mokėti tikrai aukštą kainą: paaukoti ir poilsį, ir asmeninį gyvenimą, ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Rizika sirgti nerimo sutrikimais ypač padidėja patiriantiems nuolatinį pervargimą ar net „perdegimą“. Tokiu būdu tai gali būti ne tik verslo žmonės, kurie dabar žūt būt stengiasi neprarasti savo verslo, bet taip pat sėkmingai ir jaunos mamos, ir persimokę studentai, bedarbiai ir kt. 

Kaip išgydyti panikos priepuolius? 

Baimės ir panikos jausmai dar nėra sutrikimas. Kiekvienam iš mūsų bent kartą gyvenime su jais yra tekę susidurti, juos patiria ir visai sveiki žmonės. Kai kuriems panikos atakos gali pasireikšti vieną kartą ir daugiau nebepasikartoti. Pagalbos reikia kreiptis tuomet, kai nerimo priepuoliai ima kartotis, arba jei jie jau nuo pat pradžių yra ypač nemalonūs, intensyvūs ir gąsdinantys. Negydomi nerimo sutrikimai yra kaip sniego kamuolys, riedantis nuo kalno – linkę didėti, plėstis ir net gali peraugti į kitus psichikos sutrikimus.

Patiriančiam panikos priepuolį žmogui svarbu žinoti vieną pagrindinę taisyklę: nors panikos atakos metu jūs jaučiatės labai nemaloniai, jums labai baisu, bet dėl nerimo priepuolio jūs niekuomet neišprotėsite, neprarasite sąmonės ir nenumirsite. Atsiradę simptomai neabejotinai reiškia, kad šiuo metu jums reikalinga pagalba, o tinkamai ją suteikti gali tik psichikos sveikatos priežiūros specialistai: psichologai, psichoterapeutai ir gyd. psichiatrai.

Gydant panikos atakas gali būti skiriami ir vaistai, kartais be jų tiesiog neįmanoma išsiversti, tačiau ypatingą svarbą gydyme užima psichoterapija, kurios metu psichoterapeutas padeda žmogui pasijusti saugiau, labiau pasitikėti savimi ir surasti jėgų suvokti, kas iš tiesų su juo vyksta ir kas jo gyvenime yra priežastis iš tiesų kelianti paniką ir verčianti „drebėti ir kūnu ir siela“. Radus jėgų įsileisti svečią į namus, skambučio spausti nebereikia ir panikos atakos pranyksta visam laikui. 

Kokios gyvenimiškos situacijos gali paskatinti panikos priepuolių atsiradimą? 

Atvejis Nr. 1.

Jaunos moters vyras dažnai važinėdavo į ilgalaikes komandiruotes į užsienį. Šeimoje santykiai darėsi vis labiau atšalę, žmona, tuo metu augino mažą vaiką, namuose nuolat būdavo viena.  Jausdamasi  jo palikta ir nelaiminga, ji nusprendė siekti asmeninės karjeros – neilgai pasimokiusi, įgijo kosmetologės kvalifikaciją ir pradėjo dirbti grožio salone, domėtis mada, keisti savo įvaizdį. Neilgai trukus atgijo pasitikėjimas savimi, o aplink patrauklią moterį ėmė suktis gerbėjai. Kadangi vyro komandiruotės užtrukdavo iki pusės metų ir ilgiau, galiausiai jai ėmė atrodyti, kad ji verta geresnio mylimojo. Ji apsigyveno su vienu savo meilužiu, ėmė planuoti su juo bendrą ateitį, nors jis ir neskubėjo ko nors konkrečiai jai pasiūlyti. Vieną kartą, sulaukusi kol vyras grįš iš komandiruotės, ji pasakė jam, kad jį palieka ir išvažiavo su meilužiu į vakarėlį kuriame linksminosi iki ryto. Paryčiais, jau prasiblaivius, galvoje ėmė kilti mintys, kad tuojau atsibus jos sūnus, ji turėtų padėti jam susiruošti į mokyklą, svarstymai: kas dabar sūnui verda pusryčius ir pan. Juk ji yra čia, svetimame bute, šalia abejingai miegančio meilužio. Moterį  užvaldė abejonės dėl savo sprendimo, mintys ėmė blaškytis nuo seno, įprasto gyvenimo, įprasto vyro, su seniai žinomais tais pačiais trūkumais, kurie jau nebeatrodė tokie nebepakeliami, prie naujo vyro, naujų galimybių, laisvo ir nepriklausomo gyvenimo. Ir tokiame kontekste staiga išsivystė ūmi panikos ataka (stipriausiai pasireiškė skausmas po kairiuoju šonkaulių lanku, oro trūkumas, dusulys, ir baimė kad neištvėrusi gali nusižudyti). Moteris labai išsigando, pateko į intensyvios terapijos skyrių, ten apie 2 sav. jai buvo atliekami visi įmanomi tyrimai (buvo įtariama kvėpavimo sistemos liga, nes šeimoje buvo sergančiųjų bronchų astma), kol galiausiai ji buvo nukreipta psichoterapiniam gydymui.

Komentaras: šioje situacijoje matosi, jog panikos ataka iš vienos pusės yra labai kūrybingas sprendimas: moteris bandė pasirinkti tarp dviejų vyriškių, ir dviejų gyvenimų (su šeima ir išsituokus) tačiau kadangi pasirinkti kurį nors vieną jų atrodė nepakeliamai sunku, atsiradusi panikos ataka labai lengvai išsprendė situaciją – jai iš tiesų nebereikėjo nieko rinktis. Abu vyriškiai puolė ja rūpintis, pirmiausia meilužis – kviesti GMP ir vežti į ligoninę, o vėliau, viską pamiršęs ir atleidęs, į ligoninę atlėkė ir vyras, susirūpinęs jos sveikata. Abu nešė gėles ir dovanas, abiems buvo prigrasinta lankytis tik savo laiku, kad nesusitiktų. Iš kitos pusės, matosi, jog pasirinktas „kompromisinis sprendimas“ yra labai vaikiškas, nebrandus, nes tokia situacija iš tiesų nieko nesprendžia, ji yra ne tik labai nestabili – kaip ir blaškymasis tarp dviejų vyrų, bet ir kelianti daug kančios tiek pačiai moteriai, tiek ir jos šeimai. Tokio kompromiso kaina irgi labai didelė: tenka susitaikyti su psichikos sutrikimo diagnoze, nuolatiniu lankymusi pas psichoterapeutą, vaistų vartojimu. Visa tai rodo, jog už tokį kompromisinį sprendimą atsakinga psichikos dalis yra stipriai sutrikusi ir vaikiška, todėl laukė ilgas darbas norint ją pakeisti ir iš tiesų suaugti bei perimti gyvenimo kontrolę į savo rankas. Minėtu atveju buvo išbandyti keli pagalbos metodai: apie 4 m. nereguliariai bandyta individuali palaikomoji psichoterapija (1 sesija per 1-2 sav.), grupinė psichoterapija, meno terapija, tačiau rezultatai būdavo trumpalaikiai. Geriausių rezultatų davė pastovus tinkamai parinktų vaistų vartojimas drauge su ilgalaike psichoanalitine psichoterapija (2 sesijos per savaitę), visas gydymas su pertraukomis truko apie 3,5 m., jam pasibaigus panikos priepuoliai nebepasikartojo. 

Atvejis Nr. 2

Jauna šeima augino du mažus vaikučius, įsirenginėjo nuosavą butą. Moteris turėjo gerai apmokamą darbą, todėl po antro vaikelio gimimo greitai grįžo dirbti, o vyras dirbo namuose, prižiūrėjo ir sūnelį. Tuo pat metu situacija susiklostė taip, kad vyro įmonė bankrutavo. Ir anksčiau nevengdavęs išgerti, vyras ėmė vis dažniau dingti iš namų, grįždavo paryčiais, dažniausiai girtas. Moteris bandė „laikyti visus keturis kampus“ – darbe siekė karjeros, nes ji liko pagrindiniu šeimos maitintoju, todėl dirbdavo tiek, kiek paprašydavo, taip pat ir savaitgaliais, ir pati nuolat pasiūlydavo naujų projektų, idėjų verslui, susigalvodavo naujų darbų, o grįžus į namus dar tekdavo atlikti visus buities darbus (vyrui atrodė, kad jis ir taip daro labai daug, nes prižiūri darbo metu mažąjį sūnelį, todėl žmonai grįžus jis išvažiuodavo „pailsėti“ arba užsidarydavo savo dirbtuvėse. Iš žmonos nuolat reikalaudavo precizinės tvarkos ir švaros), o kur dar vyresniosios dukters namų darbai, mažojo sūnelio alergija ir t.t. Vieną kartą, vyrui netikėtai grįžus anksčiau ji užuodė nuo  jo sklindančius gaivius aštrokus kvepalus. Paklausus, kuo jis kvepia, vyras, kažkaip sutrikęs, pasakė kvepalų pavadinimą ir daugiau į kalbas nesileido. Sekantį kartą, kaip tik po Naujų metų šventės, kurią vyras praleido su draugais, jai netikėtai kilo mintis atsiliepti į vyro mobilaus telefono skambutį, kai jis prausėsi vonioje. Skambino kažkokia jauna mergina ir ieškojo jos sutuoktinio. Patikrinusi telefoną, rado keletą švelnių žinučių, pasirašytų tuo pačiu moterišku vardu. Sekančią dieną, apsipirkinėjant dideliame prekybos centre, kraunant į vežimėlį nesibaigiančias produktų pakuotes, moterį ištiko pirmoji panikos ataka (Stipriausiai pasireiškė širdies skausmai ir plakimas, spaudimas krūtinėje, silpnumas ir baimė apalpti bei prarasti sąmonę esant tarp nepažįstamų žmonių). Ji tuojau pat, metusi visus darbus, nuvyko į polikliniką pas savo BPG. Buvo atlikti visi įmanomi tyrimai, teko pasikonsultuoti ir su kardiologu, kol galiausiai moteris buvo nusiųsta pas psichiatrą, o šis paskyrė vaistų ir nusiuntė psichoterapiniam gydymui.

Komentaras. Šiuo atveju, psichoterapinio gydymo pradžioje moteris ilgai ir aršiai neigė, kad jos vyras gali būti neištikimas, tvirtino be galo jį mylinti, esanti jam vienintelė, nors rodosi, akivaizdu, kad panikos priepuolį išprovokavo ir persidirbimas, ir pačiai nuo savęs bandymas nuslėpti akivaizdžiai skaudžią tiesą – atsiradusias abejones dėl vyro ištikimybės ir klausimus kiek nuo šiol ji gali jaustis saugi savo pačios šeimoje. Tai yra klasikinis pavyzdys apie tai, kaip žmogus tuo pat metu ir žino tiesą ir nežino. Šiuo atveju prireikė dvejų metų individualios analitinės psichoterapijos (2 sesijos per savaitę), tam, kad panikos priepuoliai liautųsi ir kad būtų galima apsieiti be vaistų. Iš praeities iškilo ypač skaudūs, seniai pamiršti išgyvenimai apie tai, kaip jos tėvas (nevengęs smurto ir alkoholio), kuomet mama netikėtai sunkiai susirgo, atidavė ją į savaitinį vaikų darželį, kur jai teko praleisti tarp visai nepažįstamų žmonių apie dvi savaites, o artimųjų lankymai buvo tik labai epizodiniai. Iškilo prisiminimai apie tai, kaip ji jautėsi saviškių išduota ir palikta, blogesnė nei vyresnė sesuo, kuri jau lankė mokyklą ir todėl buvo palikta gyventi kartu su tėvu. Būtent baimė dar kartą būti paliktai ir išduotai žmogaus, kurį laikė artimiausiu ir labiausiai patikimu, o taip po gi ir pyktis dėl apgavystės, jausmas jog konkurencija su kitomis moterimis yra nepakeliama, pasitarnavo nerimo sutrikimo atsiradimui. Vėliau prisidėjo valgymo sutrikimai ir depresija, nes iškilo skyrybų pavojus, todėl buvo taikytas kompleksinis gydymas, moteris lankėsi valgymo sutrikimų centro dienos stacionare. Pilnam pasveikimui prireikė apie 3 m. intensyvaus darbo ir bendrų kelių specialistų pastangų. 

Atvejis Nr. 3

Vidutinio amžiaus vyriškis atvyko į konsultaciją įkalbėtas žmonos. Pats jis jau apie 10m. kentėjo nuo netipiškų simptomų: nerimo priepuoliai pasireikšdavo drauge su galvos skausmu, dažniausiai užeinančiu ryte, keisto jausmo galvos odoje – juto, lyg galvos oda ima šalti, darosi nejautri. Vargino rankų ir kojų raumenų trūkčiojimai, drebulys, prakaitavimas. Taip pat skundėsi, jog darbe sunkiai gali susikaupti, nuolat jaučia įtampą, yra prislėgtos nuotaikos, nieko nebesinori, ryte pabudęs jau jaučiasi pavargęs.

Gyvenimo istorijoje, kurios visos čia neaprašinėsiu, svarbios yra kelios detalės: kilęs iš nedidelio miestelio, šeimoje tėvas, kolūkio pirmininkas, buvo linkęs girtauti, sūnų auklėjo griežtai ir nuolat jam teigdavo, kad gyvenime šis privalo „nesusimauti“, ko nors pasiekti, uždirbti daug pinigų ar kitu būdu „prasimušti į žmones“. Pats vyriškis neatsimena jokių savo talentų ar gabumų, konkretaus noro ką nors veikti gyvenime, taip pat neturėjo, todėl tėvo spaudžiamas baigė statybų inžinerijos aukštuosius mokslus. Mokslai jam sekėsi labai sunkiai, aukštojoje mokykloje tėvas samdė jam korepetitorius, kad sūnus tinkamai atliktų darbus. Vėliau, po baigimo, tėvo rūpesčiu jis buvo įdarbintas didelėje statybos bendrovėje, tačiau ir tuomet buvo žmogus, kuris už jį atlikdavo visą profesinį darbą, nes jis pats, kaip sako: „nemokėjau net brėžinių tinkamai skaityti“. Galiausiai po to, kai įmonėje įvyko nelaimė, dėl kurios iš dalies buvo kaltas ir pacientas, jis darbą metė. Apsigyveno kitame mieste, dėstė proftechninėje mokykloje, vedė vyresnę už save moterį, kuri jau augino sūnų iš pirmosios santuokos. Tuo pat metu sugalvojo nelegalaus verslo schemą: kontrabandiniu būdu vežė degalus ir juos pardavinėjo, taip per vieną naktį galėdavo užsidirbti „nerealią“ tiems laikams pinigų sumą: 10-20.000 Lt. Sukaupęs pakankamai pinigų, drauge su partneriu įkūrė savo įmonę, nusipirko žemės, pasistatė dvi benzino kolonėles. Toliau taikė apgaulingas schemas ir dirbo aplenkdamas mokesčius. Kažkas paskundė mokesčių inspekcijai, prasidėjo patikrinimai, baudos, aktai ir t.t., jam teko išeiti iš direktoriaus pareigų ir savo įmonėje įsidarbinti paprastu vairuotoju. Simptomų pradžia maždaug sutampa su skundų pasirodymu. 

Komentaras. Šiuo atveju panikos atakos labiau susiję su kaltės ir gėdos jausmais dėl nelegalaus verslo, kuris patį žmogų pastato į labai žeminančią ir nesaugią padėtį. Šioje istorijoje skamba dalykų, kuriuos pats žmogus priverstas laikyti paslaptyje, nedrįsta papasakoti net artimiausiems žmonėms, o dar kitų neleidžia net sau prisipažinti. Nesunku atpažinti „ne savo gyvenimo“ sindromą – gyvenimo skirto atitikti tėvų keliamus standartus  ir reikalavimus, jei ne vienokiu, tai kitokiu būdu, net prasilenkiant su įstatymais. Paaiškėjo, jog pas gydytojus jis lankėsi dažniausiai tik po vieną kartą, paskirtus vaistus paprastai gerdavo nereguliariai, atlikti tyrimai neparodydavo jokio fizinio sutrikimo, be to, pats gana skeptiškai žiūrėjo ir į individualias psichoterapines konsultacijas. Geriausią efektą davė vienerius metus taikytas pastovus gydymas antidepresantais drauge su grupine psichoterapija.

Komentuoti

loading...