Po švenčių gyvenimas nesustoja

Teksto dydis:

Po švenčių gyvenimas nesustoja

2013 saus. 16 12:18

Su sniegu, dovanomis ir smagia nuotaika atėjusios gražiausios metų šventės Kalėdos ir Naujieji metai, taip pat sėkmingai paniro praeitin. Taip, beje, atsitinka su visomis šventėmis, todėl stebėtis, kad jos baigiasi, lyg ir nederėtų. Tačiau dažniausiai yra kitaip: šventės ateina ir praeina, lieka – rutina, nesibaigiantys darbai, rūpesčiai ir pilka kasdienybė. Tačiau pagalvojus logiškai, tik nuo mūsų pačių priklauso, kokiomis spalvomis nuspalvinsime visą savo gyvenimą. Netirštindami emocijų prieš šventes, išvengsime bespalvio liūdesio po jų. Kodėl būtina švęsti šventes, kaip joms ruoštis, kad galėtume mėgautis džiugia ramybe joms pasibaigus, kalbamės su psichologe Jūrate Buloviene.

Švęsti šventes - būtina

Laukdami švenčių žmonės išgyvena galybę emocijų: laukimo, jaudulio, nerimo, džiaugsmo. Anot psichologės J. Bulovienės, kiekviename mūsų gyvena vaikas, kuriam visi jausmai yra gryni ir natūralūs. Prieš šventes dauguma suaugusiųjų  tarytum vaikai pasiruošia žaisti spontanišką žaidimą. Tai normalu ir netgi būtina. „Išsaugotas vaikiškas požiūris padeda sprendžiant įvairias problemas, duoda jėgų lengviau tvarkytis su iškilusiais nesklandumais, gelbsti ieškant išeičių iš gyvenimo aklaviečių. Vidinis vaikas atpalaiduoja, suteikia energijos. Juk vaikas yra žaismingas! Vieną akimirką jis gali būti zuikis, kitą – liūtas“, - sako psichologijos specialistė.

Maži vaikai su jauduliu laukia Kalėdų senelio ir stebuklų. Net ir suaugusieji, puikiai žinantys, kad jokio Kalėdų senelio nėra ir stebuklų nebūna, taip pat jų laukia. Tačiau ir vienus, ir kitus vienija laukimo jausmas. Tik atvėrus širdies duris įmanoma pamatyti kažką nuostabaus ir ypatingo. 

Kas nelaukia švenčių?!

Kita vertus, ne visiems šventės yra laukiamos. Žmonės, nejaučiantys savo vidinio vaiko, artėjant šventėms išgyvena liūdesį ir vienatvę. Ypač per didžiąsias metų šventes, kurios yra ir tradiciškai šeimos šventės, tokie žmonės itin stipriai patiria savo vienišumą, juos užvaldo baimė. Jie jaučiasi esą kitokie: niekam nereikalingi, pamiršti, neturintys su kuo būti ar pas ką nueiti. Su neviltimi ir apatija jie stebi dovanas perkančius žmones, jiems kvaila atrodo ruoštis ir puoštis, beprasmiški regisi šventiniai žaidimai ir fejerverkai. Jiems iškyla tik vienas klausimas: kam visa tai?

„Šventės – gyvenimo dalis. Jų ignoruoti nevalia. Tai puiki proga atsipalaiduoti, padūkti, pamiršti gyvenimo rūpesčius. Vaikiškas džiaugsmas gydo sielą“, – įsitikinusi J. Bulovienė. – „Dėvėdami karnavalo kaukes ir kostiumus galime pamatyti savyje tai, ką slepiame, ko iš savęs nesitikime. Tai pradžiugina ir pralinksmina. Tokia dvasinė būsena sukuria šventę širdyje.“ 

Nepateisintos viltys

Daugumai praeitis atrodo šviesesnė ir gražesnė. Teisybės dėlei derėtų pridurti, svarbu ką su kuo lyginame. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena laikus, kuomet Kalėdos buvo ramybės ir susikaupimo laikotarpis. Jos ateidavo į namus paslapčia, o į širdis tyliai, be dirbtinės euforijos, be alinančio beverčių dovanų ieškojimo. Pasikeitus laikams ir galimybėms, šventės prarado savo sakralumą. Į šventes sudedama labai daug vilčių, jos neretai idealizuojamos.

„Tikimasi, kad viskas praeis sklandžiai, neiškils nemalonių netikėtumų. Tačiau tobulų švenčių nebūna“, – tikina psichologė. – „Todėl labai dažnai pasibaigus šventėms, apima nusivylimas ir liūdesys. Prieš šventes patirtą stresą pakeičia kitas stresas. Realybė su visais jos rūpesčiais ateina staiga, kitą dieną po karnavalo: pinigai išleisti, kamuoja nuovargis, vargina emocinė tuštuma. Laukia atidėti darbai, teisinantis, kad po švenčių juos atlikti būsią daug paprasčiau.“ 

Būtinas saikas ir pusiausvyra

Jeigu tos šventės tokios baisios dėl savo pasekmių, gal apskritai nevertėtų jų švęsti? Psichologė J. Bulovienė dar kartą patikina, kad švęsti reikia. Tik su sąlyga: būtina išlaikyti saiką ir pusiausvyrą tarp svarbiausių gyvenimo sričių: darbo, buities, fizinio ir emocinio krūvio.

„Jei viskas daroma paskubomis, paskutinę minutę, spaudžiant laikui, neišvengsime susierzinimo ir nervingumo. Užuot išlaikę rimtį ir santūrumą, be priežasties užsipulsime kolegas, apšauksime artimuosius“, – teigia psichologė. – „Šventėms reikia ruoštis iš anksto, jas planuoti, įvertinti savo galimybes. Tuomet joms pasibaigus, nepulsime į emocinius kraštutinumus.“

Nuo euforijos iki nusivylimo tik vienas žingsnis. Tai žinodami, turėtume save apsaugoti nuo tokio dvasinio nuopuolio. Kuo daugiau išeikvosime energijos ruošdamiesi šventėms, tuo sunkiau bus sugrįžti į kasdienybę, bus sudėtingiau susikaupti, „įvažiuoti“ į senąsias vėžes.

Nesvarbu, kokias šventes švenčiame. Visoms galioja tos pačios taisyklės. Išlaikę vidinį balansą joms besiruošdami, pasibaigus jų šurmuliui, atmintyje išsaugosime šviesius prisiminimus, lydimus vidinio džiaugsmo. 

Kalbėjosi Aušrinė Baronaitė 

Komentuoti