Psichologinis mikčiojimas – kas tai?

Teksto dydis:

Psichologinis mikčiojimas – kas tai?

2012 spal. 22 00:00

Žmogaus kalbą reguliuoja trys pagrindiniai smegenyse esantys centrai. Vienas jų - motorinis Broko (Broca) centras (pavadintas pagal neurofiziologo pavardę, kuris pirmas prakalbo apie smegenų centrus) reguliuoja balso aparatą: balso stygas, gomurio bei kvėpavimo raumenis ir valdo visa tai, kas dalyvauja tariant garsus - judina lūpas, liežuvį. Esant per dideliam Broko centro aktyvumui, atsiranda spazmai, kurių garsinė išraiška – mikčiojimas.
 
Statistika rodo, kad psichinės traumos lemia tik 10 procentų mikčiojimo atvejų. Kitus lemia genai, įvairūs fiziniai sutrikimai. Tačiau, pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės, tėvai neretai mano, kad vaikas mikčioja dėl psichologinių priežasčių – kažko išsigandęs, po avarijos, stiprių išgyvenimų. Deja, mikčiojimo bėdas dažniau išsprendžia užsiėmimai su logopedu – mat didžioji dalis mikniukų visgi turi kažkokių fizinių trūkumų, nulemiančių mikčiojimą. Be abejo, būna ir logoneurozės atvejų – neurotinių sutrikimų, kuriuos gydyti bandoma vadinamąja elgesio terapija (vaikai gauna įvairias užduotis, atlieka tam tikrus darbelius ir t.t.)
 
Jei mikčiojama dėl padidėjusio Broko centro aktyvumo, padėti tokiam vaikui – labai sudėtinga, mat sutrikimas – ne psichologinis, bet organinis. Psichologė V. Čioraitienė pasakoja, kad mikčiojantys vaikai labai skuba pasakyti, ką nori. Dažnas atvejis – kad dar prieš pradedant mikčioti, jiems sunkiai sekėsi skaityti, neretai tokie vaikai būna vėliau pradėję kalbėti, kitaip tariant, visus mikniukus sieja kažkokie neigiami procesai smegenyse.
 
Mikčiojančių vaikų greitakalbė atsiranda dėl to, kad bijodami “užstrigti“, jie beria žodžius, o kaip tik tokiu atveju, mikčiojama daugiau. Tad tiek terapijoje, tiek namuose, tokie vaikai turi būti skatinami nusiraminti, kalbėti lėčiau. Dažnai tėvai bando kontroliuoti tą vaiką, sako: „gal tu čia nemiksėk jau taip dabar“, ar „gal tu nesakyk to žodžio“, t.y., jei net neverbaliniai , jie visu kūnu reaguoja į tą vaiko mikčiojimą ar kitą tiką. Tokiu atveju, vaiko mikčiojimas atvirkščiai – dar labiau užsifiksuoja: „Su manim kažkas negerai“. Užuot padėję vaikui atsipalaiduoti ir sklandžiau kalbėti, tėvai taip skatina mikčiojimą. Tėvų įtampa lengvai persiduoda vaikui, jis įsitempia pats ir mikčiojimas sustiprėja. Nesiūlau nepastebėti mikčiojimo. Tiesiog, galima jo nesureikšminti, vaiką nuraminti, padrąsinti, o ne kas sykį mestelti: „matai, ir vėl užkliuvai, gal nesakyk šito žodžio?“.
 
Neretas atvejis, kai tikslios mikčiojimo priežastys lieka neaiškios. Psichologė V. Čioraitienė teigia, kad esame linkę ieškoti išorinių priežasčių, kad pateisintume mikčiojimą, nes taip yra lengviau. Dažnai sako: „vaiką užpuolė didelis šuo, ir jis dėl to pradėjo mikčioti“, arba – „skridau lėktuvu, lipau į jį, prasidėjo panikos ataka“, tarsi tas lėktuvas išprovokavo. Bet ne tai išprovokavo, tiesiog viduje kažkas vyko. Kad buvo psichologinė trauma, – taip. Kad mikčiojimas galėjo prasidėti nuo psichologinės traumos – įmanoma. Bet kad ta trauma būtent išgąstis... Kitaip tariant, jei mikčioti pradedama po konkretaus įvykio, vadinasi, prielaidos mikčiojimui buvo ir anksčiau, tiesiog jos liko nepastebėtos. Išgąstis gali tapti paleidžiamuoju mechanizmu, bet retai būna tikrąja mikčiojimo priežastimi. Vadinasi, vaikas turėjo silpną vietą, ir ji išryškėjo. Mikčiojimas susijęs ir su jautresne nervų sistema. Vienas išsigandęs gali sapnuoti košmarus, kitas – šlapintis į lovą, trečias – mikčioti. Įvykis tas pats, o reakcija - skirtinga. Vadinasi, silpnosios vaikų vietos yra skirtingos, ir gali pasireikšti bet kada. Deja, šios silpnosios vietos dažnai įgimtos, tad sunkiai gydomos.
         
Jei įtariama, kad vaikas mikčioja dėl psichologinių priežasčių, bandoma išsiaiškinti, kokia jam “nauda“ iš to simptomo, kodėl jis jį turi?  Ką vaikas ar paauglys gauna iš to, kad laikosi jo įsikibęs? Gal užuojautą ar dėmesį? Tačiau apie psichologinį mikčiojimą galima būtų kalbėti, jei tikrai smegenyse nėra pakitimų, o tai – itin reti atvejai. Mikčiojimo korekcijos principas – sumažinti vidinę įtampą. Esu mačiusi psichologų, kurie mikčiojimo problemą sprendė nors ir radikaliai, bet veiksmingai. Viena specialistė, turėjusi mikčiojančių paauglių grupę, liepdavo jiems eiti į gatvę, ir klausinėti praeivių, kiek valandų. Pradžioje vaikai priešinosi, pyko, tačiau po keliolikos tokių užsiėmimų, jie galėdavo laisvai, nemikčiodami užduoti klausimą. Nes pirmiausia yra baimė, kad „aš nepasakysiu“. Ją nugalėjus, gali dingti mikčiojimas. Kai kurių taikomų terapijų esmė ir yra tokia – nugalėti baimę. Suvokus, kad nieko neįvyks, baimė dingsta.
           
Būna ir „stebuklų“ – vaikas ima mikčioti, bet po kurio laiko mikčiojimas pats dingsta. Tėvai, matyt, nejautė padidinto nerimo, o vaikas pats susitvarkė su mikčiojimą kėlusia įtampa, mikčiojimas dingo, nes jam to simptomo nebereikėjo. Visais atvejais, ne tik mikčiojimo – tėvų įtampa labai veikia vaiką. Patarimas toks, - į specialistą dėl vaiko mikčiojimo kreipkitės tuomet, kai jums tas išties neramu. Tačiau ir tokiu atveju, nebūtina visko iškart sureikšminti, galima pasakyti vaikui: „eime, tiesiog pasitarsime, ką  ir kaip daryti“. Pirmiausia verta pasitikrinti pas logopedą. Jei šis neras fiziologinių mikčiojimo priežasčių, pats pasiūlys kreiptis į psichologus.

Komentuoti