Medikų profesinis perdegimas: yra būdų jam įveikti!

Teksto dydis:

Medikų profesinis perdegimas: yra būdų jam įveikti!

2021 saus. 17 10:05

Shutterstock nuotr.

Ilgalaikis nuovargis, nerimastingumas, pesimizmas, sutrikęs dėmesys, užmaršumas, darbo teikiamo džiaugsmo nebuvimas, depresiškumas – tai tik keletas požymių, bylojančių apie tai, kad galbūt jums vystosi profesinio perdegimo sindromas. Šis sindromas gana dažnai užklumpa medicinos darbuotojus. Ar koronaviruso pandemija prisidėjo prie medikų perdegimo, kaip jo būtų galima išvengti, papasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros vedėja prof. dr. Nida Žemaitienė.

Prof. Nida Žemaitienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip apibūdinamas profesinio perdegimo sindromas?

Perdegimas - tai emocinio, psichinio išsekimo būsena, kurią sukelia užsitęsęs stresas. Pirmasis jį 1974 metais aprašė psichoanalitikas H. Freundenbergeris. Jis rašė, kad kai žmogus ilgą laiką profesinėje veikloje sau kelia didelius lūkesčius, iš savęs reikalauja daug energijos, pastangų ir  išradingumo bei ima nepaisyti savo poreikių, gali išsivystyti  visiško išsekimo būklė, kurią jis apibūdino kaip perdegimą.

Kokie yra profesinio perdegimo požymiai?

Psichoanalitikas H. Freundenbergeris  aprašė 12 žingsnių, kurie veda į perdegimą. Pirmiausia, tai siekis pateisinti kitų lūkesčius, didelės ambicijos, prisivertimas dirbti vis daugiau ir daugiau, nepaisant asmeninių poreikių. Tada pradeda keistis ir vertybių sistema, savivertė pradeda sietis su darbu, pradedamos neigti problemos, atsiribojama nuo socialinio gyvenimo, pasikeitusį elgesį pradeda pastebėti ir kiti. Patys tuos dalykus kartais gana sunkiai įžvelgiame. Dėl to nutrūksta ryšys su savimi, su savo vidumi, atsiranda vidinis tuštumos jausmas, apima depresija. Perdegimo sindromas – tai jau visiškas fizinis ir psichikos išsekimas, kuris reiškiasi tiek kognityvinėje, tiek fizinėje, tiek psichikos plotmėje. Žmogus įstringa, pradeda vis labiau galvoti apie darbą, problemas, jam vis sunkiau objektyviai įvertinti situacijas, ima kankinti įkyrios mintys, naktiniai košmarai, žmogus visąlaik jaučiasi pavargęs, gali sutrikti miegas, atsiranda psichosomatinio pobūdžio negalavimai, neaiškūs skausmai, nusilpsta imuninė sistema, gali atsirasti valgymo sutrikimai, jausmas, kad esi nevykėlis, esi spąstuose, esi vienišas, nebesinori nieko.

Perdegimo ir išsekimo būklę dažnai lydi nuolatinis nuovargio jausmas. Jis gali reikštis abejingumu aplinkiniams, cinizmu, pesimizmu.  Kartais perdegimas gali pasireikšti ne tik jau minėtais požymiais, bet ir pernelyg dideliu aktyvumu, blaškymusi, dideliu noru visur dalyvauti.  Perdegęs žmogus neretai sunkiai sutelkia dėmesį, vienu metu imasi daugelio  darbų ir nebesugeba jų užbaigti.

Tokia būklė vargina, žmogus jaučiasi neproduktyvus, niekas jam nebeteikia pasitenkinimo, nelieka gyvenimo džiaugsmo.  Emocinei būklei prastėjant gali kilti minčių apie gyvenimo beprasmiškumą ar  net savižudybę. Tame fone dažnai matome ir alkoholio ar kitokią priklausomybę keliančių medžiagų vartojimą, atsakomybių vengimą. 

Perdegimas pradeda reikštis visose svarbiausiose žmogaus gyvenimo srityse, savijauta dar labiau prastėja, stiprėja bejėgiškumo jausmas, vis labiau išsikreipia aplinkinio pasaulio vaizdas.  Pačiam išlipti iš gilėjančios perdegimo duobės tampa labai sudėtinga ar kartais net neįmanoma. Tai reiškia, kad tokiam žmogui jau gali  būti reikalinga ne tik artimųjų, bet ir specialistų pagalba.

Šiais metais medikų bendruomenė dėl pandemijos dirbo neįprastai sunkiomis sąlygomis. Ar tai galėjo lemti profesinio perdegimo sindromo pasireiškimą?

Be abejo, medikų darbas labai sudėtingas ir įtemptas, juolab dabar, kai gyvename pandemijos sąlygomis. Kritiniai įvykiai, ekstremalios situacijos yra ypatingi streso šaltiniai, nes jie gali ilgam sutrikdyti visuomenės gyvenimą, sukelti naujus iššūkius sveikatos priežiūrai. Psichologijos moksle yra daug įrodymų, kad ekstremalios streso situacijos dar stipriau veikia psichikos sveikatą ir pasekmės gali būti daug žalingesnės nei įprasto streso.

Sveikatos priežiūros specialistai yra itin pažeidžiama grupė. Jų darbo krūvis šiuo metu itin padidėja, atsiranda naujų darbo organizavimo iššūkių.  Daugelis specialistų per labai trumpą laiką turi išmokti daug naujų dalykų, persikvalifikuoti, prisitaikyti. Visa tai gali paaštrinti anksčiau turėtas sveikatos ar kitas problemas ir dėl to  gali kilti papildomų grėsmių sveikatai, darbiniam ar  asmeniniam gyvenimui.

Vasarą, po pirmosios COVID-19 sukeltos pandemijos bangos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkų grupė įgyvendino projektą „ Su COVID-19 pandemija susiję sveikatos priežiūros darbuotojų ir farmacijos specialistų darbo iššūkiai, psichologinė savijauta ir pagalbos poreikiai“,  kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba.   Jo metu buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 967 sveikatos priežiūros darbuotojai ir farmacijos specialistai.

Ką parodė šis tyrimas?

Jis parodė, kad sveikatos priežiūros specialistams darbe teko patirti nemažai iššūkių. Ketvirtadalis atsakiusiųjų į klausimus buvo dirbę su COVID-19 sergančiais asmenimis ir vienas iš 7 specialistų buvo buvęs saviizoliacijoje. Trečdalis tyrime dalyvavusiųjų turėjo artimų draugų, kolegų, kurie sirgo ar mirė. Taigi pandemijos prisilietimas tirtoje grupėje buvo gana juntamas.  Respondentų klausėme, koks  laikotarpis – prieš karantiną, per jį ar po jo – jiems buvo sunkiausias. 69,6 proc. tyrime dalyvavusių specialistų atsakė, kad labiausiai kupinas iššūkių ir sudėtingiausias, sunkiausias buvo karantino laikotarpis.

Taip pat domėjomės, kaip karantino metu pasikeitė specialistų savijauta. Beveik ketvirtadalis apklaustųjų (23,5 proc.) nurodė, kad pablogėjo jų fizinė savijauta, o psichologinės savijautos pablogėjimą nurodė 38,9 proc. tyrimo dalyvių.

 Šiame tyrime taip pat domėjomės, ar dažnai specialistai nerimavo dėl įvairių COVID-19 keliamų grėsmiųTyrimas parodė, kad šis naujas žmonių sveikatai ir gyvybei kilęs iššūkis nerimą kėlė ir sveikatos priežiūros darbuotojams bei farmacijos specialistams. Tarp emocinių su COVID-19 grėsme susijusių iššūkių dažniausiai buvo minimas nerimas dėl galimybės užkrėsti artimuosius  ( 65,9 proc.). Maždaug trečdalis specialistų nerimavo, kad aplinkiniai gali vengti bendrauti su jų šeimomis, 41,9 proc. nerimavo, kad gali užsikrėsti šia liga patys. Nemaža dalis specialistų (38,3 proc.) nurodė, kad įtampos jausmą patyrė dažnai, o daugiau kaip dešimtadalis (16,5 proc.) su juo gyveno nuolat.

Taigi pandemija tikrai sukūrė daug naujų iššūkių ir sąlygų  atsirasti naujoms ir paaštrėti senoms problemoms.  

Kuo medikų profesinis perdegimas pavojingas?

Pavojingas tuo, kad jis apima bemaž visas žmogaus gyvenimo sferas. Perdegimas didina priklausomybių riziką, savižudybės grėsmę, alina psichinę ir fizinę savijautą. Žmogus ima dirbti neproduktyviai, galų gale pradeda kenkti ne tik sau, bet ir kitiems. Tai tikrai pavojinga, nes sveikatos priežiūros darbuotojai ir farmacijos specialistai dabar yra atsidūrę priešakinėse kovos su pandemija linijose, su jų darbu ir pagalba siejami dideli visuomenės lūkesčiai ir viltys.

Kokie medikų perdegimo rizikos veiksniai išryškėjo apklausoje?  

Tyrimas atskleidė daug sudėtingų iššūkių, kuriuos specialistai turėjo įveikti. Tarp jų buvo minimi  neaiškūs ar pernelyg dideli reikalavimai, chaotiška darbo aplinka, komandinio darbo trūkumas, sumažėjusios galimybės kontroliuoti savo darbą, informacijos stoka ir  kiti sudėtingi darbo iššūkiai.  Nepaisant to daugiau nei pusė apklausos dalyvių palankiai vertino jų organizacijose skiriamą dėmesį darbuotojų apsaugai, informacijos pateikimui laiku ir infekcijos plitimo kontrolei. Bene labiausiai buvo stokojama organizacijos palaikymo ir pagalbos įveikiant asmeninius sunkumus, palaikymo ir rūpesčio darbuotojų savijauta bei gerove. Tokią stoką  jutę nurodė maždaug du trečdaliai apklaustųjų.  

Tyrimas parodė, kad sveikatos priežiūros specialistams labai svarbu jausti visuomenės ir lyderių pagarbą, palaikymą, dėkingumą, nes tai labai padeda įveikti stresą. Tikrai džiugu, kad beveik pusė tyrimo dalyvių juto tokį palaikymą. Kiek labiau tokio palaikymo stokojo ir jo pasigedo farmacijos specialistai.

Kas galėtų užkirsti kelią medikų perdegimo sindromui?

Atliktas tyrimas dar kartą patvirtino žinomą tiesą, kad labai daug saugant darbuotojų sveikatą gali nuveikti organizacijos. Tačiau prie to nemažai gali prisidėti ir pats žmogus, skirdamas dėmesio sau, savo savijautai, mitybai, fiziniam aktyvumui, miego trukmei, grynam orui. Svarbu nepamiršti, kad perdegimas tikėtinas ten, kur pažeidžiama pusiausvyra tarp darbo ir gyvenimo, tarp poilsio ir darbo, tada, kai  netinkamai tvarkomės su stresu arba nieko nedarome kad jį valdytume, kai pradedame atsiriboti nuo artimų ryšių, naudoti netinkamas streso įveikos strategijas, kaip alkoholis, rūkymas, medikamentai, narkotikai.

Kaip apklausų dalyviai malšino stresą per pirmą pandemijos bangą? Dažniausia minimi buvo palankiai sveikatą veikiantys būdai, tokie kaip bendravimas su draugais, artimaisiais, laisvalaikis gamtoje, naršymas internete, miegas. Tačiau, kad ir ne itin dažnai, bet buvo minimi tokie ilgalaikės naudos  neatnešantys streso valdymo būdai kaip rūkymas, alkoholio vartojimas ar medikamentai.

Perdegimo prevencijai labai svarbu, kad žmogus gerai pažintų savo stresą, žinotų, kaip jis reiškiasi kūne, psichikoje, elgesyje, gebėtų pastebėti ir keisti su stresu nepadedančius tvarkytis klaidingus įsitikinimus, išmoktų neužsifiksuoti ties negatyviais įvykiais ar mintimis, stengtųsi atkurti emocinę pusiausvyrą, skatintų savo optimizmą. Darbas tikrai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis, bet jis neturėtų užgožti visko. Todėl kartais pravartu sau priminti, kad turime teisę į poilsį, į mėgstamą veiklą, šeimą ir kitas svarbias mūsų gyvenimo dalis.  

Kaip užkirsti kelią darbuotojų profesiniam perdegimo sindromui galėtų darbo kolektyvas?

Tyrimas parodė, kad labai maža dalis specialistų pirmosios pandemijos bangos metu pasinaudojo  psichikos sveikatos specialistų paslaugomis. Tokių tarp mūsų apklaustų darbuotojų buvo tik 52 asmenys.  Atsakydami į klausimą, kokios buvo kliūtys, trukdžiusios tokiomis paslaugomis naudotis, specialistai minėjo didelį užimtumą, nesirūpinimą savimi, informacijos, kur rasti pagalbą, stoką. Daugiau kaip trečdalis tiriamųjų teigė nerimaujantys, kad aplinkiniai gali neigiamai į tai pažiūrėti.

Šias nuostatas reikia griauti ir sudaryti sąlygas, kad galėtume naudotis pagalba, kai jos reikia. Iš to visi laimėtų: būtų sklandžiau dirbama, taupomas laikas, ištekliai, geriau komunikuojama, būtų dirbama didesniu pajėgumu. Akivaizdu ir tai, kad čia dar yra kur padirbėti ieškant geriausių būdų, kaip proaktyviai reaguoti ir susieti su pagalba tuos, kam jos reikia, tada, kai jos reikia, o ne tada, kai jau susiduriame su psichologinių poreikių nepaisymo pasekmėmis.

Labai tikimės, kad organizacijų vadovai skatins savo darbuotojus naudotis psichologine pagalba, kad bus daroma viskas, kad  darbo kolektyvuose vyrautų empatija ir supratimas, kad žmonės būtų atviri tam, kaip jaučiasi, nevengtų ir nebijotų tuo dalintis, kartu ieškotų sprendimų.  Aš pati ne kartą patyriau, kaip gera, kai kolegos pamato, kad esi pavargusi, pasiūlo pagalbą.  Manau, kad tai yra didelė apsauga nuo perdegimo ir kiekvieno kolektyvo stiprybė.

 

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Socialinė informacinė kampanija „Rinkis gyvenimą“

Komentuoti