Neatbaidykime sėkmės

2011-06-03 10:16

Anekdotas: dukra skambina mamai ir rauda: „Vyras jau ilgai negrįžta iš darbo, ko gero, įsigijo meilužę“. O mama ją ramina: „Na, ko gi tu iškart taip blogai galvoji? Gal jis tiesiog pateko į avariją“... Juokas juoku, bet galvoti apie kažką blogo, iš tiesų, kažkodėl lengviau.

Gal vanduo kaltas, o gal valgome ką nors ne tai, bet dauguma žmonių neigiamas įvairių situacijų pabaigas modeliuoja daug noriau. Mes nuolat pergyvename dėl visokių dalykų: „Pavyks ar ne gauti prestižines pareigas? „Ar uždirbsiu pakankamai“, „Ar nenustos mylėjęs vyras?“, „Neapgaus žmona?“ Laukiame kokios nors intrigos, esame amžinai įsitempę ir susikaupę, mumyse pastoviai gyvena pavojaus nuojauta, o mes ją puoselėjame.

Visa tai, tikriausiai, dėlto, kad daugumai iš mūsų dar vaikystėje įteigė: lengvas kelias visada nuves į klystkelį! Štai mes ir stengiamės – neieškome tų lengvų kelių, nebandome veikti mažiausio pasipriešinimo principu. Todėl, kad tvirtai žinome: tik pastangos daro žmogų kilniu, o visas gyvenimas – kova. Ir noriai tikime, kad kliūtys būtinos, o jei jų nėra – kažkaip įtartina!

Mes įsitikinę, kad kelias sėkmingos karjeros link būtinai turi vesti per ugnį, vandenį ir varines triūbas. Ir kad tikra laimė dviejų žmonių sąjungoje – retas ir efemeriškas dalykas. Taigi, ruoštis reikia blogiausiam, o kas gera, ateis savaime?!

Taip ir gyvename – visada pasiruošę, priimdami gyvenimą, nuspalvintą tragiškomis, niūriomis spalvomis. „Nežinau, ar galėsiu vykti atostogauti – greičiausiai, pinigų nebus“. „Negaliu norėti antro vaiko, juk nežinia, kaip dar klostysis santykiai su vyru...“ ir pan.

Iš to ir susideda mūsų gyvenimas – laukdami blogo, bijome džiaugtis geru. Tvirtai tikime, kad medaus statinėje būtinai yra šaukštas deguto. Atsiminkime prietarus: daug juoksies – lauk ašarų, viskas klostosi lygiai ir gerai – greitai kas nors nutiks, lauk bėdos.

Kodėl tai vyksta? Psichologai aiškina paprastai: piešdamas sau baisius paveikslus, žmogus apgalvoja visą riziką ir moraliai ruošiasi nesėkmei, kad ji netaptų smūgiu. Tai lyg apsauginis mechanizmas. Logiška, bet jei persistengsime, galime save užprogramuoti blogai baigčiai. Lauki nesėkmės – ji įvyksta. Nusiteiki, kad visi vyrai – ožiai ir išdavikai, – prašom!

Vadinasi, jei mes labai kruopščiai ruošimės blogiausiam, gėris garantuotai mus apeis. Įdomiausia tai, kad kai tas blogis įvyksta, žmogus net nesupranta, kad pats „užsisakė“ savo nesėkmę. Paradoksalu, bet net tada jis sau sako: na štai, aš taip ir žinojau...

Tik tai liečia ne visus. Yra tokių, kurie mintims, kad kažkas su jais gali vykti ne taip, net neleidžia užgimti. Šiuos žmones paprastai vadina laimės kūdikiais, nes jiems viskas klostosi sėkmingai: geras darbas atsiranda tarsi savaime, pinigų yra, šeimoje – taika ir ramybė. Atrodo, kad jiems viskas pavyksta be jokių pastangų

Bet taip tik atrodo, nes pastangos dedamos– šie žmonės draudžia sau pagalvoti apie kažką bloga. Galima tai vadinti pozityviu mastymu, optimizmu ar pasitikėjimu, bet esmė viena: kad neatbaidytume sėkmes, reikia ja tikėti.

Pabandom?

Asta Geibūnienė